Šiuolaikinis jaunimas su technologijomis susipažįsta ankstyvoje vaikystėje, todėl skaitmeninėje erdvėje jaučiasi kaip žuvis vandenyje – dažnai ją išmano geriau nei suaugusieji.
Mano sūnui 14 metų ir jis į mane dažniausiai žvelgia iš už kompiuterio ar kito išmaniojo įrenginio ekrano. Algirdas, kaip ir jo bendraamžiai, daug laiko praleidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus ir bendraudamas socialiniuose tinkluose – erdvėje, kurioje nuolat fiksuojamas augantis finansinių nusikaltimų, nutekintų duomenų, įsibrovimų į kompiuterius ir kitokių programišių atakų skaičius.
Todėl vaikams, kaip ir jų tėvams, yra būtina gebėti atpažinti žalingą ir klaidingą informaciją elektroninėje erdvėje – tai įgūdžiai, be kurių ateityje tiesiog negalėsime išsiversti. Pasidalinsiu su jumis keliais patarimais, kurie man padėjo užmegzti skaitmeninį dialogą su savo sūnumi.
Pirma savu kailiu išbandyta pamoka – apie saugumą elektroninėje erdvėje su vaikais kalbėtis reikėtų pradėti iškart, kai jie ima naudoti pirmą išmanųjį telefoną ar kompiuterį. Naivu tikėtis, kad, gavęs prieigą prie milžiniško informacijos srauto, vaikas jo netyrinės. Tačiau jei sūnaus ar dukros kelionę skaitmeniniame pasaulyje lydėsite nuo pat pradžių – būsite žmogus, į kurį jaunuolis kreipsis, kai ko nors nesupras. Elgesio internete principai labai panašūs į tuos, kuriais remiamės realiame gyvenime, tad pirmame pokalbyje verta aptarti, kas yra internetas, kokias naudas ir galimybes jis atveria, kokių trūkumų turi skaitmeninis pasaulis.
Antras, mano nuomone, ypač svarbus aspektas kalbant apie socialinius tinklus – atkreipti vaiko dėmesį, jog už virtualios tapatybės gali slėptis bet kas. Paaiškinkite, jog skaitmeninėje erdvėje geriau bendrauti tik su tais asmenimis, kuriuos pažįstame ir realiame gyvenime. Šeimoje verta padiskutuoti, kokia informacija socialiniuose tinkluose dalintis yra etiška, o kokių duomenų negalima atskleisti niekam – nei klasiokams, nei kiemo draugams. Padėkite jaunuoliams suprasti, jog kuo daugiau detalių apie asmenį ir jo artimuosius atskleidžia socialinių tinklų profilis, tuo lengviau šia informacija gali manipuliuoti programišiai ir sukčiai.
Dar vienas patarimas, kurį apie skaitmeninę erdvę verta prisiminti ir suaugusiesiems: jeigu internete kas nors atrodo per daug gerai, kad būtų tikra, greičiausiai tai – kenkėjiškas turinys. Įvairūs pranešimai apie tariamai laimėtus konkursus, didelės nuolaidos ar neva nemokami žaidimai dažniausiai yra jaukas, kuriuo siekiama priversti žmones paspausti kenkėjišką nuorodą ir apkrėsti savo išmanųjį įrenginį.
Socialinio tinklo paskyros ar elektroninio pašto dėžutės slaptažodis – tarsi raktas nuo namų ar banko sąskaitos, todėl jo atskleisti nereikėtų net ir gerai pažįstamiems asmenims. Jeigu jaunuolis jau naudojasi pirmąja banko sąskaita, aptarkite, kas yra mobilusis parašas ir „Smart ID“, kodėl svarbu saugoti prisijungimo prie sąskaitos informaciją.
Kodėl skirtingoms internetinėms paskyroms būtina naudoti skirtingus slaptažodžius, kaip juos sudaryti, kas kiek laiko keisti – kelios temos, kurias galite aptarti tiesiog prie vakarienės stalo.
Svarbiausia prisiminti, kad atviri tėvų ir vaikų pokalbiai apie saugumą internete ne tik apsaugos vaikus nuo nemalonių patirčių ir programišių atakų, bet ir padės užmegzti geresnius tarpusavio santykius. Leiskite vaikams suprasti, kad jie gali jumis pasitikėti, ir nemoralizuokite, jei jie internete praleidžia daugiau laiko. Juk tai – skaitmeninė karta.
Giedrė Blazgienė, „Luminor“ banko mažmeninės bankininkystės vadovė