Skrandžio skausmais skundžiasi daugelis, tačiau, net ir nuolat patiriant nemalonius simptomus, į medikus dažnai kreipiamasi tik savijautai gerokai pablogėjus. Gydytoja gastroenterologė Diana Žukauskienė sako, kad vizito pas gydytoją atidėlioti nevertėtų: ligai nespėjus įsisenėti ir tinkamai pakoregavus gyvenimo būdo bei mitybos įpročius pagerėjimo galima tikėtis vos per kelias dienas.
Pasak specialistės, jei jaučiate, kad skauda skrandį, tai nebūtinai reiškia, kad sergate virškinamojo trakto liga. Tačiau dėl ko jį skauda, be gydytojo konsultacijos atsakyti sunku. Bene dažniausi skausmų kaltininkai – gastritas (skrandžio gleivinės uždegimas), rėmuo, gastroezofaginis refliuksas, funkcinė dispepsija (kai nerandama jokių struktūrinių pakitimų, bet organo veikla yra sutrikusi). Tačiau galimos ir kitos ligos, tokios kaip opaligė ar net skrandžio vėžys. Dėl to būtina atlikti tyrimus, nes, tik išsiaiškinus priežastį, galima parinkti tinkamą gydymą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Nors skrandžio skausmai dažnai tiesiog numalšinami vaistais, pasak gydytojos, kalbant apie savigydą, reikia atsiminti, kad vaistai padėti gali ne visais atvejais. Esant retiems rėmens epizodams, galima patiems pagal poreikį vartoti skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, tačiau skausmams kartojantis vis dėlto reikėtų kreiptis į specialistą ir pasikonsultuoti tiek dėl vaistų vartojimo, tiek dėl priežasties, lemiančios jų poreikį.
Dianos Žukauskienės teigimu, spręsti problemą reikėtų pradėti ne nuo vaistų – yra daug dalykų kuriuos kiekvienas galėtų pakoreguoti. Tinkamai parinktas subalansuotas maistas gali būti geriausia pirmoji pagalba nuo skrandžio skausmų ir kitų nemalonių pojūčių. „Virškinamajam traktui kenkia aštrus, riebus, rūgštus maistas, šokoladas, kava, svogūnai, česnakai ir, žinoma, alkoholis. Šių dirgiklių derėtų atsisakyti pirmiausia ir tuomet stebėti, kokie dar maisto produktai provokuoja pablogėjimą“, – pataria D. Žukauskienė.
Pasak gydytojos, ne mažiau svarbūs ir kiti tinkamo mitybos režimo dalykai: valgymo laikas, trukmė, dažnumas, porcijos dydis. Valgyti reikėtų reguliariai, kas dieną tuo pačiu metu, išlaikant trijų valandų pertraukas. Maisto porcijos turėtų būti nedidelės, valgyti derėtų mažais kąsniais, gerai sukramtant, mėgaujantis maistu iš lėto ir neblaškant savo dėmesio kitur. Valgant nerekomenduojama skaityti, žiūrėti televizoriaus, bendrauti telefonu, naršyti internete ar užsiimti kita veikla.
Patartina nevalgyti likus 3–4 valandoms iki miego ir bent valandą prieš užsiimant aktyvia veikla. Tai ypač aktualu besiskundžiantiems refliuksu. Gydytoja taip pat perspėja, kad kenčiantiems nuo refliukso pavojinga valgyti horizontalioje padėtyje ar prigulti iš karto po valgio.
Labai svarbus ir fizinis aktyvumas. Visas virškinamasis traktas turi raumenų. Taigi, pasak gastroenterologės, kasdien reikėtų pajudėti bent 30 minučių.
Virškinamojo trakto veiklą gali pabloginti ir netinkami drabužiai. Jie neturėtų būti per daug aptempti, kad nesukeltų spaudimo jausmo ir diskomforto.
Ne mažiau svarbi ir psichologinė savijauta. Įrodyta, kad virškinamojo trakto ligos dažniau užklumpa jautresnius žmones. Remiantis moksliniais tyrimais, pacientams, sergantiems depresija, nerimu, dažnai patiriantiems stresą, dažniau išsivysto opaligė. Ir, atvirkščiai, suvaldžius šias ligas, pagerėjus emocinei savijautai, gleivinės gijimas pagerėja. Pasak gydytojos, paprastai žarnyno ir galvos smegenų sąsają galima apibūdinti taip: jei gerai jaučiasi žarnynas, gerai jaučiasi ir galva. Tad neišvengiamai pacientai, kuriems diagnozuojamas refliuksas, opaligė, gastritas ar kita virškinamojo trakto liga, išgirsta gydytojo patarimą vengti streso ir pasirūpinti gera emocine būkle.
„Tačiau, jei pakoregavus skrandžio skausmus lemiančius veiksnius per kelias dienas nepajuntamas pagerėjimas, reikėtų planuoti vizitą pas gydytoją, o esant vadinamiesiems aliarminiams simptomams – kraujavimui iš virškinamojo trakto, be jokios priežasties pradėjus kristi svoriui, esant skausmui ryjant, springimui, mažakraujystei – reikėtų kreiptis nedelsiant“, – perspėja specialistė.
Prieš parenkant tyrimo planą svarbiausias yra išsamus pokalbis su pacientu apie jo jaučiamų simptomų pobūdį esamu metu ir praeityje. Juo remiantis kiekvienam pacientui individualiai yra parenkamas laboratorinių ir instrumentinių tyrimų planas. Dažniausiai tam, kad sulauktume teigiamo rezultato, pakanka kraujo tyrimų, bendros paciento būklės įvertinimo, korekcinių veiksnių ir gydymo paskyrimo.
Virškinamojo trakto viršutinės dalies endoskopija atliekama esant skausmams ar nemaloniems pojūčiams viršutinėje pilvo dalyje, kai nepadeda prieš tai skirtas gydymas, esant pavojaus simptomams (naujai atsiradę simptomai vyresniems nei metų pacientams, buvęs skrandžio ar stemplės vėžio atvejis tarp artimųjų, svorio mažėjimas, kraujavimas, progresuojantis sutrikęs ir skausmingas rijimas, lėtinis vėmimas, yra padidėję limfmazgiai, gelta ir kt.). Šis tyrimas taip pat rekomenduotinas esant atsinaujinančiai ir besitęsiančiai gastroezofaginio refliukso ligai, neaiškios priežasties pykinimui ir vėmimui, esant aktyviam ir lėtiniam kraujavimui, geležies trūkumui, kai kitais radiologiniais tyrimais yra diagnozuoti patologiniai dariniai ir reikia patikslinti diagnozę, atliekant endoskopines kontroles dėl priešvėžinių ar navikinių būklių ir taikyto endoskopinio ar operacinio gydymo.
Endoskopijos tyrimai – tai vidaus organų apžiūra iš vidaus naudojant šiam tyrimui pritaikytus prietaisus – endoskopus. Jų metu apžiūrima ir įvertinama organo, jo gleivinės būklė. Endoskopiniai virškinamojo trakto organų tyrimai atliekami greitai ir tiksliai, jie pasižymi net 98–100 proc. diagnostiniu tikslumu. Endoskopiniais tyrimais galima diagnozuoti net menkiausius stemplės, skrandžio, dvylikapirštės ir storosios žarnos pakitimus. Atliekant viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopiją galima diagnozuoti tiek gerybinius, tiek piktybinius susirgimus, taip pat įsitikinti, kad nėra patologijos. „Iš gerybinių susirgimų grupės paminėčiau stemplės erozijas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijas ir opas, įvairaus pobūdžio skrandžio gleivinės pokyčius. Taip pat galima diagnozuoti piktybinius onkologinius susirgimus. Be vizualinio vertinimo, tyrimo metu papildomai gali būti atliekama biopsija, jos rezultatai siunčiami patologui“, – apie endoskopinių tyrimų naudą pasakoja Diana Žukauskienė.
„Nors endoskopiniai tyrimai daugeliui atrodo bauginantys ir nemalonūs, tačiau jie būtini siekiant nustatyti tikslią diagnozę, skirti efektyviausią gydymą ir pasiekti geriausių gydymo rezultatų. O nemalonūs pojūčiai šių tyrimų metu šiais laikais maksimaliai nuslopinami medikamentais – pacientams pageidaujant tyrimai gali būti atliekami su bendrine nejautra“, – baigdama pokalbį pabrėžia gydytoja gastroenterologė.