Spalio mėnesį Alytaus Likiškėlių pagrindinėje mokykloje vyko Logopedinės pagalbos mikčiojantiems vaikams strategijos seminaras, kurį organizavo mokyklos logopedė Laima Burneikienė padedama specialiosios pedagogės Aušros Brazionienės. Lektorė Logopedinės pagalbos centro Kaune direktorė dr. docentė Vilma Makauskienė supažindino su logopedinės pagalbos mikčiojantiems vaikams teikimo principais, suteikė žinių apie vaikų mikčiojimo įveikimo būdus, kompleksinės logopedinės pagalbos strategiją. Seminare specialistės dalijosi darbo su mikčiojančiais vaikais patirtimi, aptarė sklandaus kalbėjimo ugdymo strategiją per logopedines pratybas ir kasdienio bendravimo situacijomis.
Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais–penktaisiais gyvenimo metais, intensyviai formuojantis vaiko kalbai. Mikčiojimo priežastys iki šiol nėra galutinai išaiškintos. Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad mikčiojimas atsiranda dėl dviejų veiksnių: paveldėto polinkio ir ypatingų aplinkybių, aktyvinančių tą polinkį. Reikia įsidėmėti, jog paveldimas yra ne pats mikčiojimas, o tik polinkis į jį. Beje, jei šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų, tikimybė, kad vaikas kalbės nesklandžiai, yra tris–penkis kartus didesnė nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas iš tėvų. Išaiškinta, kad berniukai mikčioja tris–keturis kartus dažniau negu mergaitės. Šis santykis išlieka ir tarp suaugusiųjų.
Apie 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą, tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos. Mažesnė pastovaus mikčiojimo tikimybė, jeigu jūsų vaikas mikčioja trumpiau nei 12 mėn., jeigu mikčiojimas prasidėjo iki 3,5 m., kalba užsikerta epizodiškai, jeigu tai yra mergaitė ir jeigu pats vaikas nesijaudina dėl savo kalbos, tėvai nėra susirūpinę dėl mikčiojimo.
Vaikui pradėjus mikčioti, itin svarbus tėvų ir kitų artimųjų elgesys. Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai jų vaikai ima mikčioti. Jie mėgina padėti užbaigdami savo atžalų pradėtą mintį, patardami neskubėti, pasakyti dar kartą. Tokie patarimai atkreipia vaikų dėmesį į kalbos sunkumus, ir dažnai vaikai dar labiau įsitempia, ima labiau mikčioti.
Ką daryti tėvams, jeigu vaikas pradėjo mikčioti? Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Užuot sakę mikčiojančiajam neskubėti, rodykite pavyzdį patys kalbėdami lėčiau. Kantriai išklausykite. Nepertraukite. Neužbaikite sakinio už vaiką. Prieš atsakydami, padarykite pauzę. Jei vaikas jaudinasi dėl savo kalbos, reikia pasistengti suprasti jo jausmus, skatinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, kasdien surasti keletą minučių pakalbėti su juo. Nekritikuokite ir netaisykite klaidų. Žvilgsniu, veido išraiška, kūno kalba rodykite susidomėjimą pačiu pokalbiu, o ne tuo, kaip kalbama. Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra.
Kokio amžiaus vaikui kalbos sutrikimą pradėti taisyti? Ar išmintinga tiesiog laukti, kol jam tai galbūt praeis? Pagalba veiksmingesnė, kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus ir vaikas pradeda lankyti užsiėmimus. Mikčiojimas yra sudėtinga problema, kurią lemia daugybė išorinių ir vidinių veiksnių. Šiai problemai įveikti reikia daug specialistų ir paties mikčiojančiojo pastangų.
Mikčiojo daug garsių žmonių: Aristotelis, Niutonas, Čerčilis, Luisas Kerolis, Briusas Vilisas ir kt. Tačiau šie žmonės neleido mikčiojimui jų sustabdyti ir tapo žinomi visame pasaulyje.
Parengė L. Burneikienė, www.alytus.lt