Pradinis / Šeima ir sveikata / Kai namai moterims tampa pavojingiausia vieta…

Kai namai moterims tampa pavojingiausia vieta…

„Mamytę mušti normalu“, – dokumentiniame filme „Privatus smurtas“ („Private Violence“) tėtis aiškina mažametei dukrai. Tikrai? Apie tai po Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre žiūrėto filmo diskutavo Žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės klausimais Natalija Bitiukova ir Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus viršininkas Vytautas Lamauskas. Pokalbiui vadovavo dr. Lijana Stundžė.

„Smurtas artimoje aplinkoje yra ne tik JAV, bet ir Lietuvos, viso pasaulio problema. Kiekvienoje visuomenėje turime stengtis, kad ši padėtis gerėtų. Ir pradėti reikia būtent nuo tokių susitikimų“, – renginio pradžioje įvadinį žodį tarė vienas iš diskusijos organizatorių, JAV ambasados Vilniuje politinio-ekonominio skyriaus diplomatas Jonathanas Herzogas.

Kodėl diskusija prasidėjo būtent nuo šio Cynthios Hill režisuoto filmo? Pasak B. Sabatauskaitės, žmogaus teisių festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatytas kūrinys kalba ne tik teisiniais argumentais. Vizualiomis ir emocinėmis priemonėmis tiek įstatymų leidėjams, tiek jų taikytojams jis gali paaiškinti, kokia iš tiesų paini smurto šeimoje problematika. Atsakoma į vieną pagrindinių klausimų, dažnai užduodamų žmonių iš šalies: „Kodėl tu tiesiog neišėjai?“

Filmas „Privatus smurtas“ atskleidžia, kad kartais pati pavojingiausia vieta moteriai – jos pačios namai. Kiekvieną dieną bent keturios moterys JAV miršta nuo esamų ar buvusių vyrų ir draugų prievartos. Pagrindinė filmo ašis – labai nukentėjusi Deanna Walters ir socialinė darbuotoja Kit Gruelle, padedanti Deannai pasodinti buvusį vyrą į kalėjimą. Aplinkiniai vis klausdavo, kodėl Deanna tiesiog nepaliko savo vyro. Atsakymas paprastas: kai ji galiausiai tai padarė, su savo mažamete dukrele buvo pagrobta ir beveik penkias dienas be pertraukos mušta.

Ar smurtas – rimtas nusikaltimas?

Dr. L. Stundžė pateikė 2012 m. atlikto tyrimo statistiką. Buvo apklaustos 42 tūkst. ES gyvenančių moterų, nukentėjusių nuo smurto. Pusė jų nežinojo, kur kreiptis, kas trečia smurto nesuvokė kaip nusikaltimo, bijojo susidorojimo ir pasmerkimo. Lietuvoje Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas tik 2011 m. Iki to laiko policija negalėjo imtis iniciatyvos, suimti nusikaltėlio, jei auka neparašydavo oficialaus skundo.

„Ši ydinga praktika atėjo iš sovietinių laikų. Šiandien jūs turite nuostabią galimybę sužinoti, kad smurtas iš tiesų yra blogis. Sovietų Sąjungoje apie jį iš viso nebuvo kalbama. Kas vyksta šeimoje, buvo tik jos pačios reikalas, kištis buvo tabu“, – dabartinę Lietuvos situaciją komentavo V. Lamauskas. Pasak jo, policija per metus sulaukė beveik 21 tūkst. iškvietimų. „Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Tikro masto ji neatspindi, nes daugybe atvejų policija nėra kviečiama. Bet oficiali statistika artimiausiu metu didės, nes į šviesą lenda latentiniai nusikaltimai“, – aiškino V. Lamauskas.

N. Bitiukova pabrėžė, kad tai, ar auka išdrįs prašyti pagalbos, ar ikiteisminis tyrimas vyks sėkmingai, priklauso nuo pirmo kontakto su policijos pareigūnu. „Mes žinome, kad viešumoje pasirodo informacijos apie atvejus, kai pareigūnai sureaguoja netinkamai. Kitas aukas tai savaime atgraso nuo kreipimosi“, – teigė ji.

„Susidaro tokia padėtis, kad policija lyg ir padaro savo darbą, apsaugo auką, tačiau, vykstant teismui, aukai ir smurtautojui pasiūloma susitaikyti. Ką tai reiškia? Kad šiuo pagrindu baudžiamoji atsakomybė nebetaikoma. Nukentėjusios moterys pasijaučia bejėgės. Kitą kartą, žiauresnio smurto atveju, jos policijos gali nebekviesti. O kam, jei vis tiek pasiūlys susitaikyti?“ – pridūrė B. Sabatauskaitė.

Kad smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje traktuojamas nepakankamai rimtai, rodo ir tai, jog tiek žurnalistai, tiek patys žmonės klausia, kur pasidėti vyrui, dėl smurtavimo policijos jėga iškeldintam iš buto. N. Bitiukova pasakojo, kad per mokymus vienas policijos pareigūnas pateikė labai taiklią paralelę. „Jeigu žmogus vairuoja girtas ir iš jo konfiskuojamas automobilis, ar kas nors sėdi ir galvoja, kaip tam vargšui nuvažiuoti į darbą? Išsikvies taksi arba naudosis viešuoju transportu. Smurto atveju ši klausimų grupė turėtų būti panaikinta. Reikėtų sutelkti dėmesį į aukos apsaugą – toks turėtų būti valstybės prioritetas“, – teigė N. Bitiukova. „Jei šį nusikaltimą vertintume kaip visus kitus, toks klausimas iš viso nekiltų. Iškeldinimas – viena iš laikinųjų priemonių, taikoma tam, kad asmuo, kuris nieko nepadarė, kad jo gyvybė atsidurtų pavojuje, būtų apsaugotas“, – sakė B. Sabatauskaitė.

V. Lamauskas džiaugiasi, kad pradedamos kurti pareigūnų mokymo programos, bendradarbiaujama su Norvegijos institucijomis, tačiau, pasak jo, mūsų valdžios dėmesys šiai problemai vis dar per menkas. „Norime gerų kelių, remontų, tačiau kitų metų biudžete specializuotos pagalbos centrams numatyta tik apie 920 tūkst. litų. Norvegija į šią problemą žvelgia kitaip. Jie apskaičiavo, kiek dėl smurtinių nusikaltimų valstybė patiria nuostolių. Sumuštas žmogus negali dirbti, jis praranda įgūdžius. Matydama, kokius nuostolius patiria, Vyriausybė tinkamai investuoja pinigus“, – sektiną pavyzdį pateikė V. Lamauskas.

Smurtaujama ne tik kumščiais

Nors filme labiau sutelktas dėmesys į fizinio smurto sukeliamą žalą, per diskusiją aptarti ir psichologiniai aspektai. Pasak V. Lamausko, dėl psichologinio smurto į policiją taip pat kreipiamasi, tačiau jį įrodyti labai sudėtinga, o ir teisinė sistema nepasirengusi tokių nusikaltimų tyrimo sankcionuoti. Toks smurtas daug subtilesnis. „Nėra taip, kad parašoma trumpoji žinutė ir viskas aišku. Stereotipinis smurtautojas – du aukštojo mokslo diplomus turintis žmogus, sugebantis smurtauti nepalikdamas įrodymų“, – tvirtino V. Lamauskas.

B. Sabatauskaitė pateikė konkretų psichologinį smurtą patyrusios moters pavyzdį. Savo žmonai vyras nuolatos kartojo, kad viskas, ką ji gamina, – nesąmonė, jos darbas beprasmis, valyti ji nemokanti, o vaikai augantys ir už ją blogesni. „O paskui jis jai liepė keptuvėje pašildyti vinis. Esą skubiai reikia. Moteris, nors ir suprasdama tokio veiksmo absurdą, darė, kaip liepta. Tada vyras iškvietė policiją ir sakė: „Jūs pažiūrėkite, ji tikrai neveiksni, pažiūrėkit, ką daro!“ – kalbėjo B. Sabatauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį į dar vieną psichologinį niuansą. Reflektuodama filmą, B. Sabatauskaitė pabrėžė, kad nusikaltimo atveju moterys priverstos liudyti prieš žmogų, kurį kažkada mylėjo arba tebemyli, su kuriuo turi vaikų. „Matėme labai gerą pavyzdį. Kita, žiūrėdama į vyro rankas, galvojo, kad rankos, kurias ji matė kaip ginklus, buvo tos pačios, išmokiusios ją daržininkystės“, – situacijos dviprasmiškumą apibūdino ji.

Be to, psichologinio smurto prevencijos neapibrėžtumas sudaro sąlygas juo piktnaudžiauti. „Pasitaiko tokių atvejų, kai per skyrybas advokatai ragina kreiptis į policiją, esą kita pusė naudojo psichologinį smurtą. Kovoje dėl vaikų globos vėliau turimas stiprus argumentas“, – pasakojo V. Lamauskas.

Izabelė Švaraitė, naujienos.vu.lt
Organizatorių nuotrauka

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top