Suprantu, kad tema yra labai asmeniška ir jautri, bet gal šios mintys pasieks tą, kuriai aš rašau. Tai moteris, kuriai dabar sunku, nes reikia padaryti sprendimą: pasilikti kūdikį ir gimdyti ar ne. Gal ji labai jauna, gal netekėjusi, gal bijo nuvilti tėvus… Gal tai vienos nakties nuotykis, gal aistros nesuvaldymas, o gal jau yra trys ar penki vaikai ir kito nebeturės jėgų auginti, išlaikyti viena. O gal tiesiog pavargo, gal pavargo nuo gyvenimo ir norisi tiesiog būti taip, kaip supranta, kad reikia būti.
Nežinomybė ir nesaugumas gąsdina be proto, svarstymai kankina, norisi pasielgti teisingai, baisu padaryti klaidą, kelias iki gydytojo kabineto tampa pačiu ilgiausiu keliu gyvenime. Kodėl ji pasirinko tokį kelią, žino tik ji viena. Bet aš esu tikra, kad ne todėl, jog jai lengva ir gera gyventi. Nes laimingas žmogus kuria, dovanoja, dalija save kitiems, linki aplinkiniams laimės ir su palaiminga šypsena pasitiktų naują gyvybę, globotų ją. Ji tam tiesiog neturi jėgų dabar.
Turėtų būti labai vieniša ir išsigandusi… Nes tas, kuris turi tikrus draugus, globojančius tėvus, palaikančius artimus žmones, niekada nesiryžtų atsisakyti savo kūdikio. Gydytojas baltu chalatu taps jai artimiausiu žmogumi kelioms minutėms ir patikins, kad viskas bus gerai. Ir tomis keliomis minutėmis tai bus vienintelis petys, į kurį ji gali atsiremti. Ir jai atrodys, kad tam pasibaigus vėl viskas grįš į savo vietas, bus, kaip buvo. Bet… tikrai NEBUS. Bus kitaip. Tai ją palies iki širdies gelmių. Ji visada galvos, kas tai buvo: mergaitė ar berniukas, kurį laiką kalbės su juo, prašys atleisti, nuolat prisimins motyvus, kurie ją atvedė iki tokio sprendimo. Net ir gerokai vėliau, kai taps brandžia, patyrusia moterimi, ji visa tai prisimins ir neretai gailėsis. Todėl taip, kaip buvo anksčiau, tikrai nebebus.
Dabar jai sunku, bet taip bus ne visada. Gyvenimas nėra vien kančia. Po sunkumų visada ateina gražus periodas, nes po žiemos visada būna pavasaris, o po nakties – diena. Jei galėtų patikėti tuo bent trumpam, jei vietoj nakties imtų pastebėti auštančią dieną, kylančią saulę, jos širdis prisipildytų tikėjimo ir meilės. Ir tada ji atrastų stiprybės pasitraukti nuo gydytojo peties, išeiti iš jo kabineto, pareiti namo ir nepaisydama to, kad jai vis dar baisu, pasveikinti naujai užgimstančią būtybę. Lyg pavasarį žemėje…
Gali būti, kad jos niekas nepagailės, neatjaus ir nesupras jos kančios, tačiau ji gali būti pirma, kuri išties pagalbos ranką gyvybei, prašančiai leidimo išvysti šitą pasaulį. Sprendimas išsaugoti kūdikį gali tapti pergale prieš visus sunkumus, kurie ją persekiojo ar vis dar laukia. Jei ji klausytų savo širdies, ne aplinkinių, ne proto, ne mokslinių argumentų… Širdis niekada nemeluoja. Ir net jei visi žmonės nusisuks nuo jos, širdis džiaugsis tokiu sprendimu. Nes tada rasis galimybė pajusti, kad tai, ko ji dar nemato savo akimis, dar negali paliesti rankomis, šypsosi ir globoja ją.
Tačiau net ir kitas jos sprendimas bus teisingas. Nėra jokios klaidos. Mes turime laisvę rinktis. Kiekvienas dabarties momentas, kiekviena šiandiena yra mūsų vakarykščio pasirinkimo rezultatas. Ji gali būti ta, kuri leidžia gyvybei skleistis, tačiau tikrai gali būti ir ta, kuri neleis jai skleistis. Gali būti pirma, kuri peržengus kančios ribas pajus laimę, tačiau tikrai ir toliau gali būti trapi, silpna ir jaustis nesaugi. Ji yra savo istorijos kūrėja. Ir ne tik savo…
Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt