Esame ne kartą girdėję sakant, kad svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Šis posakis ypač tinka mažyčiams padarėliams – erkėms, kurie gali labai pakenkti tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Erkių Lietuvoje, remiantis statistika, vis daugėja, o sniegui nutirpus anksčiau jų iš lauko jau parsineša dažnas šuo ar katė. Kaip atpažinti erkių sukeliamas ligas ir nuo jų apsaugoti savo keturkojus – tokią dilemą šiandien sprendžia šeimininkai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje 2006−2012 m. erkiniu encefalitu susirgo 2 993 gyventojai, 2010 m. ir 2012 m. mirė po tris susirgusiuosius. Laimo liga per šį periodą susirgo 15 604 asmenys. Deja, nėra jokios statistikos, kiek šiomis ligomis susirgo ar nugaišo kačių bei šunų. Minėtųjų ligų paplitimui įtakos turi klimato pokyčiai, erkių paplitimas, jų gausa, socialiniai ir ekonominiai veiksniai ir žmonių elgsena. Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra Europos Sąjungos šalys, kuriose yra itin didelė rizika užsikrėsti erkiniu encefalitu.
Net 8 erkių rūšys iš 850 aptinkamų yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjos. Šios erkės žarnose arba seilių liaukose gali turėti bakterijų arba virusų. Juos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, kuri plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze ir kt.
Vidutiniškai erkės gyvena nuo trejų iki šešerių metų ir maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų.
Nimfos dažniau nei suaugusios erkės platina įvairias ligas
Šiandien gaminama tikrai daug priemonių nuo erkių: erkes atbaidančiųjų medžiagų, antkaklių, lašų, pakabukų ir kt. Visos šios priemonės gali padėti atbaidyti erkes, tačiau, joms įsisiurbus, ligų tikimybė tikrai nesumažėja. Nors erkės paplitusios visur, įsisiurbti gali net ir miesto gatvėje. Labiausiai jos mėgsta pavėsį ir drėgmę, bet tai nereiškia, kad jų nėra saulėtose vietose. Tiesiog jos pasislepia augaluose, kad nebūtų tiesioginės saulės šviesos. Erkės atkunta, kai oro temperatūra pasiekia 5 laipsnius šilumos ir pradeda šilti dirvožemis.
Šie padarai nešokinėja nuo medžių ant praeinančių gyvūnų. Paprastai jos gyvena aukštoje žolėje, krūmuose, gali įkopti į 1,5 metro aukštį, bet dažniausiai būna pakilusios nuo žemės 10–15 cm. Erkės neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Hallerio organu, kuris reaguoja į išskiriamo anglies dioksido koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją. Įsisiurbti gali ne tik suaugusi (2−4 mm ilgio) erkė, bet ir nimfa – dar nesuaugusi erkė, kurios dydis yra apie 0,5 mm. Nimfos nepalieka savo pėdsakų, nes neturi čiulptukų ir neįsisiurbia į kūną. Subrendusios erkės įsikabina į kūną ir laikosi, o nimfos įkanda ir nukrinta, tačiau joms pakanka laiko įšvirkšti erkinio encefalito ar Laimo ligos virusą.
Susirgę babezioze šunys gali net nugaišti
Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra babeziozė, kuri į mūsų kraštą atkeliavo iš šiltesniųjų regionų. Ją platina Ixodidae šeimos kraujasiurbės erkės (Rhipicephalus sanguineus, Dermacentor reticulatus), galinčios sukėlėją perduoti iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Dažniau šia liga suserga šunys. Babeziozę sukelia parazitinis pirmuonis Babesia, ardantis raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus). Babezijų yra apie 100 rūšių, bet tik Babesia canis ir Babesia gibsoni susargdina šunis. Babeziozė yra tik erkių platinama liga. Sukėlėjas perduodamas gyviui siurbiant užsikrėtusio šuns kraują, kai užsikrėtęs gyvūnas įkanda kitam gyvūnui. Laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo po erkės įsisiurbimo vidutiniškai trunka 10−12 dienų. Klinikiniai ligos požymiai: apatija, vangumas, nenoras ėsti, vėmimas, viduriavimas, galimas karščiavimas, šlapimo spalvos pokytis, dažnas kvėpavimas, blyškios gleivinės. Ne visada klinikiniai požymiai yra tipiniai, tad pastebėjus gyvūno įtartiną, neįprastą būseną reikėtų nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją. Babeziozė dažnai komplikuojasi inkstų, kepenų, neurologiniais pažeidimais. Gyvūnas netgi gali nugaišti, būna, kad prireikia eutanazijos. Gyvūnai, sirgę babezioze, lieka nešiotojais visą gyvenimą.
Kaip nuo erkių apsaugoti savo augintinius?
Pasak veterinarų, pati geriausia apsauga nuo erkių – prevencija. Rekomenduojama kasdien tikrinti šuns ar katės kailį ir, radus erkių, kuo greičiau jas pašalinti, nes šios įsisiurbusios per 24–48 val. perduoda infekciją. Radus įsisiurbusią erkę, reikia ją suimti pincetu (geriausia tai daryti specialiai tam pritaikytu pincetu) ties galvute ir sukant prieš laikrodžio rodyklę iš lėto traukti. „Įsisiurbusios erkės negalima tepti riebalais tikintis, kad atsikabins nuo augintinio kūno. Taip padarius, dusdama erkė tik greičiau suleis į organizmą ligų sukėlėjus“, − kalbėjo vieno iš gyvūnams skirtų veterinarijos preparatų prekės ženklo atstovė Saulė Varkalytė. Kartais, traukiant erkę, kūnas atitrūksta nuo galvos, tada reikia tą vietą dezinfekuoti ir nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Preparatai nuo erkių
Egzistuoja keturios priemonių nuo erkių rūšys: purškalai, specialūs antkakliai, vaistai, lašinami ant odos, ir kramtomosios tabletės. Purškalas yra laikina, bet labai veiksminga priemonė, tinkanti konkrečiu atveju. Ji gali būti ir kaip papildoma apsaugos priemonė šunims arba katėms, dažnai einantiems pasivaikščioti po teritoriją, kur gausi erkių populiacija. Antkaklis tik atbaido nuo erkių, tačiau neapsaugo, jei erkė vis dėlto įsisiurbė. Taip pat antkakliai neretai sukelia alerginių odos reakcijų tose vietose, kuriose jie užsegti. Lašiukai, lašinami ant odos, erkes atbaido ir naikina, blokuoja jų nervinių impulsų perdavimą. Šios medžiagos veikia ilgiau – keturias, penkias savaites. „Naujausi lašinamieji tirpalai šunims ir katėms nuo erkių, skirti gydyti ir profilaktiškai apsaugoti nuo erkių platinamų ligų. Šie preparatai ilgai veikia, yra atsparūs vandeniui, šampūnui, ultravioletiniams spinduliams, nedirgina augintinių odos“, − teigė Saulė Varkalytė. Pasak specialistės, lašiukų veiklioji medžiaga kaupiasi plauko riebaliniame maišelyje ir veikia ne tik odos paviršiuje – tolygiai pasiskirsto po visą gyvūno kūno paviršių visą veikimo laikotarpį. Tokie preparatai žudo erkes net joms įsisiurbus.
Pati šiuolaikiškiausia ir naujausia apsaugos nuo erkių priemonė yra specialios kramtomosios tabletės, kurios sukelia nekontroliuojamą vabzdžių ir erkių nervų sistemos aktyvumą ir žūtį. Priemonė tinka tik šunims, kurie yra alergiški lašinamiesiems, purškiamiesiems tirpalams ar antkakliams. „Veterinarijos vaistinėse galima įsigyti įvairių receptinių ir nereceptinių priemonių nuo erkių, tačiau svarbu žinoti, kad šiuolaikinės nereceptinės priemonės yra veiksmingos ir saugios gyvūnams“, − sakė Saulė Varkalytė.
Nesvarbu, kokią apsaugos priemonę nuo erkių parinksite savo augintiniui, tačiau jau dabar, išleisdami savo katę pašmirinėti po kiemą ar eidami pavedžioti šuns, būkite budrūs – erkės ypač aktyvios ir alkanos po žiemos.