Žiniasklaidoje pastaruoju metu daugėja skaudžių istorijų apie psichotropinių medžiagų pavartojusius ir nuo jų apsinuodijusius, neretu atveju – ir ligoninėje atsidūrusius paauglius. Vaikų, išbandžiusių įvairius kvaišalus, amžius jaunėja, o šios problemos mastai, rodos, auga nevaldomai.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė dr. Giedrė Misiūnienė, analizuodama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, sako, kad platinamų ir sulaikomų narkotinių medžiagų kiekiai pastaruoju metu muša neregėtus rekordus. Situacija kelia didžiulę grėsmę visai Europai, tad Lietuva čia – ne išimtis.
Kokios prevencinės priemonės gali būti veiksmingos?
Kaip rodo naujausi duomenys, besisvaiginančių paauglių Lietuvoje daugėja, jų amžius jaunėja. Daugėja ir psichotropinių medžiagų, kuriomis jie svaiginasi, įvairovė. Lietuvos savivaldybių, mokyklų, medicinos ir kitų įstaigų atstovai bando rasti būdų, kaip pasiekti jaunus žmones, kokios prevencinės priemonės gali būti veiksmingos.
„Šiuo metu mokyklose taikomos dviejų rūšių priemonės siekiant pažaboti šią problemą – trumpalaikės ir ilgalaikės. Viena iš jų – elektroninių cigarečių detektoriai, kuriuos jau įsidiegė dalis šalies mokyklų. Kalbėti apie ilgalaikių priemonių, tokių kaip gyvenimo įgūdžių programos, per kurią su mokiniais kalbama apie narkotikų žalą, santykius šeimoje, klasėje, lytiškumą, sveikatą ir pan., efektyvumą šiandien dar ankstoka, nes programa startavo tik 2023 m. rudenį.
Be jokios abejonės, kad kalbėti su vaikais apie kvaišalų keliamus pavojus ir rizikas, nerimo ir depresines būsenas, pagalbos galimybes, ką daryti ir kur kreiptis, kai jautiesi blogai, yra labai svarbu. Kol kas poveikio pamatuoti negalime, tačiau jau vien kalbėjimas apie tai yra sveikintinas. Drąsiai ir atvirai kalbėdami apie psichikos sveikatą keičiame stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į šias problemas“, – įsitikinusi Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė.
Kokios yra veiksmingiausios psichoaktyviųjų medžiagų naudojimo jaunimo aplinkoje prevencinės priemonės? Kaip galima padėti vaikui ir ką daryti mokytojams bei tėvams, kaip atrasti ryšį su vaiku? Kokias programas ar iniciatyvas galima įgyvendinti, siekiant sumažinti psichoaktyviųjų medžiagų naudojimą ir skatinti sveiką gyvenseną tarp jaunimo? Apie tai VDU Švietimo akademijos dėstytoja dr. G. Misiūnienė kartu su kitais specialistais diskutavo vasario 26 d., VDU Švietimo akademijoje vykusioje diskusijoje „Psichoaktyvių medžiagų naudojimas jaunimo aplinkoje: iššūkiai ir galimi sprendimai“.
Žaloja ir fiziškai, ir psichiškai
Dr. G. Misiūnienė pastebi svarbią ir pozityvią tendenciją: vis daugiau tėvų kreipiasi ir atvyksta konsultuotis dėl savo vaikų į psichikos sveikatos centrus. Kad tėvai taip aktyviai ir drąsiai keltų ir kalbėtų apie šias problemas, to niekada dar nėra buvę. Tai reikalauja drąsos, atvirumo ir rūpesčio – tai labai imponuoja.
„Už tai galime padėkoti ir mūsų šalies mokykloms, kurios vis drąsiau ir atviriau kviečia tėvus diskutuoti psichikos sveikatos temomis. Mokyklos organizuoja tėvams skirtus mokymus, nuotolinius susitikimus su specialistais, kviečia į mokyklą psichikos sveikatos specialistus ir psichologus. Dedamos didelės pastangos mažinti stigmą ir apie tai vis atviriau kalbėti. Matome, kad tėvai aktyviau įsitraukia, domisi, klausia, atsakingiau žiūri į kalbėjimąsi šiomis temomis su savo vaikais.
Tai, su kuo susiduriame šiandien, nėra lengvai sprendžiama problema. Šiandien turime daug informacijos apie alkoholio bei tabako žalą, simptomatiką ir būdus, kaip su tuo tvarkytis, bet pastaruoju metu vis daugiau vaikų išbando ir piktnaudžiauja susintetintomis medžiagos, kurių nesame iki galo ištyrę. Matome tik tai, kad šios medžiagos veikia itin destruktyviai – tai žaloja vaikus ir fiziškai, ir psichiškai, vaikai panyra į sunkias depresyvias būsenas“, – akcentuoja G. Misiūnienė.
Toks štai yra visos šeimos prioritetas
Paklausta, ką dar galėtų padaryti tėvai, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo šių pavojų, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė pabrėžia: visų pirma rodyti tinkamą pavyzdį.
Anot jos, tėvai neturėtų taikyti dvigubų standartų – aiškinti vaikams apie rūkymo žalą, kai tuo tarpu patys nepaleidžia iš rankų elektroninės cigaretės. Jei tėvai patys piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagos ir vaikai tą mato namuose, tačiau vaikams jie kelia aukščiausius reikalavimus, kad jie negali vartoti to ar ano, vaikai tuo netikės.
„Jeigu tėvai aiškina, kad sveikata yra pati didžiausia vertybė ir prioritetas, tačiau namuose patys vartoja alkoholį ar rūko, vaikai nesupras, apie kokį prioritetą kalbama. Ar tikrai svarbiausia sveikata, ar čia tik tokia tėvų poza? Jeigu išties svarbiausia sveikata, tuomet visi darykime taip, kaip kalbame.
Kai diskusijų metu tėvai manęs klausia, ar reiktų vaikams pasakoti apie tai, ką jie patys išbandė vaikystėje, aš sakau, kad tai yra jų pačių pasirinkimas, kalbėti su vaikais apie tai ar ne. Bet esminis dalykas, apie ką kalbėti su vaikais būtina, tai yra jūsų šeimos prioritetai. Kokie laisvalaikio leidimo būdai, kokios vertybės ir koks elgesys yra jūsų šeimos prioritetas. Tik savo pavyzdžiu jauną žmogų paskatinsime ir auginsime“, – sako G. Misiūnienė.
Sėkmę gali nulemti vienas žmogus
Lietuvos regionuose, kaip ir visoje Europoje bei pasaulyje, statistika panaši – nuo 4 iki 12 proc. vaikų turi rizikingo ir eksperimentinio elgesio patirtis. Vieniems tai praeina savaime įveikus vieną ar kitą amžiaus tarpsnį, kitiems lieka ir gali išaugti į įvairias psichikos ligas, tapti ilgesniu gyvenimo būdo epizodu.
Anot specialistės, statistika kelia nerimą – vaikų, vartojančių kvaišalus, amžius jaunėja. Šiandien turime ir 11–12 metų mergaičių bei berniukų, kurie įvairias psichotropines medžiagas ne tik išbando, bet ir vartoja.
„Jaunėjantis tokių vaikų amžius yra didelė problema ir rūpestis pačiai valstybei. Tokio amžiaus vaikai dar nepriklauso paauglių kategorijai, taigi nėra galimybės su jais dirbti pagal raidą paauglių grupinėje psichoterapijoje. Tokios paslaugos 10–12 m. vaikams nėra teikiamos, nes tokių rūpesčių valstybė niekada neturėjo. Taigi ieškoti alternatyvų būtina“, – sako pašnekovė.
Dirbant su tokio amžiaus vaikais, ypatingas vaidmuo atitenka tėvams ir pedagogams. Sėkmė priklauso nuo to, ar vaiko gyvenime yra bent vienas žmogus, į kurį, iškilus problemų, vaikas galėtų kreiptis. Jei šeimoje yra nesutarimų, nėra artimo ryšio nei su vienu iš tėvų, kritiškai svarbu, kad vaikas emocinę atramą galėtų rasti mokykloje. Tokio vaidmens galėtų imtis vaiko mokytojas, klasės auklėtojas, socialinis pedagogas ar psichologas.
Vaikui svarbiausia yra asmeninis ryšys ir pasitikėjimas – galimybė kreiptis pagalbos, būti išgirstam, išklausytam, sulaukti tinkamos paramos. Jei vaikas neras užuovėjos nei šeimoje, nei mokykloje ar kitoje jam artimoje aplinkoje, jis išeis į gatvę, kur galioja laukinės sąlygos ir taisyklės. Tikėtina, kad tokį vaiką įtrauks nusikalstama veikla, prievarta, išnaudojimas.
„Kai kalbame apie psichoaktyvias medžiagas, visų pirma turime kalbėti su vaiku apie sveikatą kaip prioritetą. Ar tai tikrai yra prioritetas mūsų šeimoje? Ką mes galime dėl to daryti? Tėvai gali užtikrinti tam tikras sąlygas ir taisykles namuose, tačiau kai vaikai peržengia namų slenkstį, vaikus gali apsaugoti tik jų kritinis mąstymas ir sąmoningumas, tuomet vaikai toms negandoms atsispirs.
Gatvėje bus visko, mes negalime to ignoruoti ir prieš tai užsimerkti. Gatvė niekada nebus saugi. Tad raginu visus kuo daugiau kalbėtis su vaikais, kad kvaišalai tai nėra medžiagos, nuo kurių linksminamasi. Tai medžiagos, kurios žaloja ir psichiką, ir fizinę sveikatą, ir tai duoda labai rimtų ir skaudžių pasekmių. Tai mūsų, suaugusiųjų, didysis darbas ir užduotis – kantriai aiškinti, šviesti, megzti ryšį ir būti šalia, o iškilus problemai – kuo skubiau susitelkti ir suteikti pagalbą“, – pataria G. Misiūnienė.