Kaip atpažinti ir įveikti depresiją?

Šiais laikais žodį „depresija“ dažnai vartojame apibūdindami tam tikrą nuotaiką, būseną, liūdesio emociją, nemalonius išgyvenimus, sunkų, liguistą, ilgai trunkantį sutrikimą. Kokie požymiai išduoda, kad žmogus patiria depresiją? Tiksliau būtų sakyti ne depresiją, o depresines būsenas. Depresinių būsenų yra daugybė: vieną polių sudaro visiškai normalūs potyriai (normalios reakcijos į nenormalias aplinkybes), o kitą – sunki patologija.

Depresinę būseną esame patyrę visi

Nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs depresinės būsenos. Neilgai trunkanti ir nesunki depresija apsaugo psichiką nuo per didelės įtampos, išsekimo. Depresinės būsenos apimtas žmogus kuriam laikui užsidaro savyje, vengia būti aktyvus. Sulėtėjusi veikla leidžia pailsėti. Depresija neretai mus tarsi atnaujina, leidžia giliau pažvelgti į save. Depresija yra natūrali ir būtina gedėjimo stadija.

Depresijos, kaip patologijos, požymiai

Atskirti „normalią“ depresinę būseną nuo patologijos padeda gana aiškūs požymiai. Liguistai būsenai būdinga:

1. Pablogėjusi, prislėgta nuotaika. Niūrumas.

2. Ryškus interesų sumažėjimas (viskas pilka, nuobodu, nemiela), nebėra pasitenkinimo įprastais maloniais užsiėmimais, silpsta ar visai išnyksta gebėjimas džiaugtis, patirti malonumą gyvenant. Daryti reikia, bet nesinori. Abejingumas, viskas neįdomu, atidėliojama rytojui, kada nors…

3. Mažai kam užtenka jėgų, net atlikus menkiausią veiksmą kyla didžiulis nuovargis, jis jaučiamas net miego metu. Atrodo, jei pavyks truputėlį pailsėti, tai jėgos grįš. Bet taip nėra. Norisi gulėti ir gulėti.

4. Silpnėja gebėjimas sukaupti dėmesį, didėja išsiblaškymas – dėmesį atitraukia bet kas. Tai, kas ką tik perskaityta, sunkiai suprantama, todėl reikia skaityti vėl ir vėl.

5. Fizinis susikaustymas, kuris sunkiu depresijos atveju pasiekia stuporą, kai žmogus valandomis, dienomis ar savaitėmis guli, žiūrėdamas į vieną tašką. Daliai žmonių, atvirkščiai, gali pasireikšti nerimastingas blaškymasis.

6. Prastėja savęs vertinimas ir mažėja pasitikėjimas savimi. Žmogus sau atrodo mažas ir silpnas. Net smulkūs įprasti reikalai kelia abejones: „Ar sugebėsiu?“, „Ar man pavyks?“

7. Savęs smerkimas ir kaltės jausmas: „nebaigiau daryti“, „nepasistengiau“, „padariau ne taip“, „esu visiems našta“, „esu bloga motina“…

8. Niūrus ir pesimistiškas ateities matymas. Priekyje nieko gero nematyti, viskas niūru ir blogai.

9. Miego sutrikimas – sunku užmigti, miegas trūkinėjantis su slegiančiais sapnais; anksti prabundama. Po miego nesijaučiama pailsėjus.

10. Sumažėja ar visai išnyksta apetitas arba, atvirkščiai – kamuoja nuolatinis alkis, skonio iškreiptumas.

11. Mintys apie mirtį arba savižudybę.

Jei pasireiškia 5 ar daugiau požymių per dvi savaites galima įtarti klinikinę depresiją.

Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį

Patys lengviausi atvejai, kurių niekaip nepavadinsi liguistais, gali būti ligos pradžia. Svarbu atkreipti dėmesį ir į laiko pojūčio pasikeitimą: laikas prailgsta, minutės tarsi virsta valandomis, bet kai diena baigiasi, atrodo, kad pralėkė kaip mirksnis. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, jei žmogus nori atsitolinti, atsiriboti, būti vienas, kad jo niekas neliestų. Net labai kalbūs asmenys depresijos metu tampa tyleniais. Veidas nuolat liūdnas. Bandymas pralinksminti sukelia jo pyktį, o paskui – savigraužą. Prislėgtumas, nusiminimas jaučiami fiziškai – kaip sunkumas, maudžiantis skausmas širdies plote, deginimo pojūtis už krūtinkaulio. Alkoholio vartojimas ir mylėjimasis padeda trumpam, vėliau kankina kaltė. Potraukio mylėtis išvis nėra. Užkietėja viduriai. Moterims dingsta menstruacijos. Depresija ypač sunki rytais, o vakarais nuotaika pagerėja.

„Besišypsanti depresija“

Pasitaiko ir „besišypsančios depresijos“ atvejų. Mes dar šypsomės ir juokiamės, bet viduje jau nelinksma. Pasaulio suvokimas vos pastebimai blausiasi, ir mes jį bandome atgaivinti keisdami šukuoseną, perstumdydami namie baldus, mėgindami rasti draugų ar pažįstamų, kurių ilgai nepasigedome.

Kodėl kyla depresija

Tik 3–5 % visų depresijos būsenų kyla ne dėl išorinių priežasčių, o esant vienokiems ar kitokiems biologiniams emocijų reguliavimo sutrikimams (endogeninė depresija). Visais kitais atvejais ji kyla kaip reakcija į aštrų ar nuolatinį stresą.

Depresijos priežasčių spektrą galima pavaizduoti kaip erdvę tarp dviejų polių. Viename gale – toks didelis biologinis polinkis į depresiją, kad ji pasireiškia savaime, nesant jokių psichologinių postūmių. Kitame – toks mažas, kad biologinio pagrindo jai kilti iš esmės nėra ir depresija kyla tik dėl išorinių aplinkybių. Ties šiais poliais išsidėsto 10–20 % žmonių, kenčiančių nuo depresijos; kiti 80–90% – tarp jų. Taigi depresijos kilimas yra biologinio polinkio ir išorinių aplinkybių sąveikos rezultatas. Bet 100 % sergančiųjų pajunta visą depresijos sunkumą ir susiduria su jos sukeltais gyvenimo apribojimais, tad galima kalbėti apie depresijos psichologiją, neatsižvelgiant į jos priežastis.

Linkę į depresiją asmenys skiriasi požiūriu į tam tikrą praradimą. Netekčiai jie suteikia per daug apibendrintą arba ypatingą prasmę. Akivaizdu, kad ne kiekvienas asmuo, pavyzdžiui, kurį paliko sutuoktinis, suserga depresija. Kai kurie jautrūs individai reaguoja į tokią netektį tikru psichologiniu sutrikimu. Depresijos reakciją gali paskatinti ir kitokie praradimai, pavyzdžiui, nesėkmės darbe. Ilgiau užsitęsiantys praradimai, pavyzdžiui, svarbių tarpasmeninių santykių nesklandumai, taip pat gali lemti depresijos pradžią.

Depresija serga ir vaikai

Ilgą laiką galvota, kad vaikai depresija neserga. Tyrimais nustatyta, kad apie 10 % vaikų (iki brandos) susiduria su šia emocinio sutrikimo forma. Net 30–40 % paauglių susiduria su trumpalaikės depresijos formomis. Jei depresija trunka ilgiau nei 6 mėnesius, diagnozuojama klinikinė depresija. Tokia forma pasitaiko 1 % vaikų (iki brendimo), 1,6–8 % paauglių.

Depresiją vaikams gali sukelti, pvz., depresija serganti motina. Motinų, kurios serga depresija, vaikai būna irzlesni, sunkiau užmezga artimus santykius su suaugusiaisiais, yra mažiau dėmesingi ir jautrūs aplinkiniams, blogiau miega. Jeigu motinos serga sunkia depresija, vengia gydytis, rekomenduojama, kad laikinai vaikus augintų kitas artimas asmuo (tėvas, giminaičiai ar pan.).

Vaikams depresiją taip pat gali sukelti perkėlimas į kitą mokyklą, tėvo darbo netekimas, tėvų skyrybos, psichologinė, fizinė ir seksualinė prievarta, artimųjų mirtis ir pan. Vaikams būtina suteikti pagalbą, nes negydant depresijos didėja savižudybės rizika, prastėja mokymosi rezultatai, vaikai nustoja domėtis savo mėgstama veikla, mažėja draugų.

Ar galima apsieiti be pagalbos

Galima suprasti viltį išgyventi depresiją be pagalbos. Bet net jei pasisektų, tai nėra gera išeitis iš padėties. Nes patirdami depresiją mes įgyjame tam tikrą neigiamą patirtį, įtvirtiname ją palaikančius mąstymo įpročius ir požiūrį į gyvenimą, kuris visai nepadeda gyventi. Tačiau tai nereiškia, kad, kiekvienąkart pablogėjus nuotaikai, reikia bėgti pas psichiatrą ar psichologą. Bet jei būsena atitinka liguistos depresijos požymius ar tikrai jums kelia nerimą, pagalba reikalinga.

Kaip padėti

Labiausiai paplitęs pagalbos būdas – vaistų nuo depresijos vartojimas. Kartu naudojamos priemonės, padedančios palaikyti emocinę pusiausvyrą ir užkirsti kelią depresijai. Jas skiria gydytojai, jie ir prižiūri gydymo eigą. Sunkiais atvejais skiriama elektrostimuliacinė terapija. Naujas gydymo būdas – stiprių magnetinių laukų panaudojimas.

Vis dėlto taikant biologinio gydymo metodus, neišvengiamas ir šalutinis poveikis organizmui. Pernelyg dažnas antidepresantų skyrimas, kai vaistai tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu, be kurio jau nebegalima apsieiti, tam tikra jų vartojimo mada (ypač tarp tų, kuriems bloga nuotaika – gero tono ar išskirtinumo požymis), psichologinis pripratimas, kai veikia ne tiek pats vaistas, kiek žinojimas, kad jis išgertas, – visa tai kelia susirūpinimą. Tyrimas atskleidė prozako, zolofto ir kt. vartojimo padarinius, kai padaugėja savižudybių. Savigydos psichotropiniais vaistais eksperimentai kategoriškai turi būti nepriimtini. Atlikti tyrimai rodo, kad net esant sunkios formos depresijai psichoterapiniai metodai veiksmingumu nė kiek nenusileidžia vaistams nuo depresijos, o po terapijos depresija dažnai paaštrėja dukart rečiau nei po medikamentinio gydymo. Sunkios depresijos atvejais gydymo ir naudojant vaistus, ir taikant psichoterapiją veiksmingumas padidėja 10–20 %. Nors medikamentai veikia greičiau, psichoterapija daug geriau apsaugo nuo ligos paaštrėjimo.

Amžiaus tarpsnių krizės, susijusios su gyvenimiškų pozicijų, vertybių, nuostatų pasikeitimu ir fiziologiniais ypatumais, taip pat neapsieina be depresinių išgyvenimų. Medikamentinė pagalba gali būti tinkama, tačiau tokių krizių prasmė yra išgyventi visą su jomis susijusių išgyvenimų ciklą, užbaigiantį vystymosi procesą. Tuo metu labai veiksminga yra psichoterapinė pagalba. Siekti pagalbos yra ne silpnumo, o stiprybės požymis ir pirmas žingsnis einant iš depresijos.

Depresijos ir nerimo ryšys

Sunkiau atskirti depresiją nuo nerimo sutrikimų. Depresija pasižymi teigiamų emocijų išnykimu, gebėjimo jausti pakilimą, džiaugsmą, laimę praradimu. Šį gebėjimą norisi susigrąžinti, bet nesiseka, ir tada tenka gintis nuo viską naikinančios depresijos. Ji kelia nerimą, baimę, kad taip bus amžinai, kad nuo jos jau neįmanoma išsivaduoti, kad depresijos persmelktam gyvenimui nebus jėgų ar jis bus blogesnis už mirtį. Kitaip tariant, depresiją palaiko jos pačios sukeltas nerimas.

Svarbu, kokie mūsų gyvenimo įpročiai

Būtina atkreipti dėmesį į gyvenimo būdo įpročius, sudarančius sąlygas kilti liguistoms būsenoms. Žmonės dažnai lengvabūdiškai elgiasi, neapmąstydami galimų savo veiksmų pasekmių. Pvz., išgėrę prieš naktį migdomųjų, paskui visą dieną stimuliuoja save kava ar stipria arbata, taip įsiūbuodami emocines sūpuokles ir didindami depresijos pasunkėjimo riziką, apsunkindami ją nerimu.

Kaip gali padėti nemiga

Depresijos požymiai atspindi ne tik pačią depresiją, bet ir organizmo pastangas su ja kovoti. Pvz., naktiniai prabudimai, kai negali užmigti. Tada nereikėtų skubėti gerti migdomųjų ir taip trukdyti organizmui savo paties pastangomis susigrąžinti pusiausvyrą. Jei nepavyksta užmigti, kuo nors užsiimkite: paskaitykite, ką nors padarykite, o kitą dieną pažiūrėkite, kaip jausitės, – gali būti, kad nuostabiai gerai. Vadinasi, nemiga Jums padėjo. Yra netgi toks depresijos gydymo metodas – miego deprivacija (uždraudimas). Šis metodas taikomas grupėse. Po įprastos dienos žmonės visą naktį žaidžia, kalbasi ir t. t., o kitą dieną gyvena įprastai. Keletas seansų „kas antra naktis“ padeda „išeiti“ iš depresijos. Taigi jei organizmas taip pats sau bando padėti, galbūt protingiausia jam netrukdyti.

Nerimas, kylantis dėl didelių lūkesčių

Nerimo priežastimi gali tapti ir dideli lūkesčiai. Siekdami gauti viską, daug ir iš karto, žmonės dažniau susiduria su nesėkmėmis ir ima už kiekvieno kampo matyti grėsmę savo vietai gyvenime. Realistiškas siekimų lygis remiasi tuo, kas jau pasiekta: rytoj padaryti šiek tiek geriau, nei padaryta šiandien. Tada nesėkmių vietą ima užimti sėkmė, o nerimą keičia pasitikėjimas savimi. Šiuolaikinio gyvenimo tempas susijęs su didesniu nerimu. Tačiau pats nerimas nėra patologiškas. Nebent tampa labai ryškus ir griaunantis.

Kai kuriems žmonėms nerimastingumas yra viena pagrindinių savybių ir išlieka visą gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, kaip ši savybė reiškiasi, galima kalbėti apie nerimastingą charakterį arba apie asmenybės sutrikimą (kai nerimas toks intensyvus, kad smarkiai apsunkina paties žmogaus ir / arba aplinkinių žmonių gyvenimą). Psichoterapinė panacėja nuo nerimo neegzistuoja, nors kiekviena psichoterapinė kryptis gali pasiekti žymaus pagerėjimo. Vaistai, skirti nerimui mažinti, daro nerimą lengviau pakeliamą ir kontroliuojamą, bet negali jo panaikinti visam laikui, todėl įprastai gydymas jais taikomas kartu su psichoterapija, ypač pradiniais etapais.

Emocijų sampyna

Dažnai susipynus emocijoms sunku nustatyti, ką svarbiausia suvaldyti. Baimės ir depresija geba paskatinti nerimastingą nuotaiką, depresija dažnai yra lydima gyvenimo baimės, nerimas blogina nuotaiką ir kildamas dėl vienų ar kitų priežasčių tampa baimėmis. Nuogąstavimas, įtampa, kūno drebulys, stiprus jaudulys ir naktiniai košmarai – tai nerimo simptomai. O prislėgtumas, noro gyventi praradimas, seksualinio aktyvumo sumenkimas, mintys apie mirtį – depresijos simptomai.

Aiškias ribas tarp minėtų simptomų sunku nustatyti ir tai sukelia sunkumų suteikiant pagalbą. Pvz., stimuliuojančiai veikiančių antidepresantų skyrimas gali pabloginti būseną žmogaus, kurio būsenos branduolį sudaro nerimas, o depresija yra antrinė. Psichoterapijoje gali būti tokių pat sunkumų. Ypač kai nerimas yra susijęs su psichosocialinėmis priežastimis, žmogui palengvėja 4–6 susitikimo metu. Po 10–15 susitikimų didelė dalis kankinančių simptomų gali išnykti ar tapti daug lengvesni. Klientas gali rinktis tęsti terapiją ar ją baigti. Tačiau priimant sprendimą, naudinga turėti omenyje, kad neatlikus gilios ir visos sutrikimų ir jų priežasčių terapijos, būsena po kurio laiko vėl gali pablogėti. Psichoterapeutas, siūlantis tęsti darbą, nėra suinteresuotas kuo daugiau uždirbti, tiesiog jis, skirtingai nuo kliento, žino apie tokius spąstus ir stengiasi padėti jų išvengti.

Parengė psichologė Rita Matulaitienė
www.psichologe-rita.lt