Pradinis / Nuomonė / Kaip pedagogams išvengti profesinio perdegimo sindromo?

Kaip pedagogams išvengti profesinio perdegimo sindromo?

Laima AbromaitienėNeadekvatūs atlyginimai, nutolintas pensinis amžius, per didelis moksleivių skaičius klasėje – tai skundai, kuriuos tenka girdėti ir viešuose, ir asmeniniuose pedagogų pareiškimuose. Nors daug kalbama apie objektyvias priežastis ir konkrečius pokyčius, kurių siekia pedagogai, nuošalyje paliekama kita problema – mokytojams, kaip ir kitų profesijų atstovams, kurių darbas reikalauja didelių emocinių išteklių, būdingas perdegimas. Su profesiniu perdegimu susijusi ir motyvacijos stoka, ir psichinis bei fizinis nuovargis. Valstybiniu lygmeniu sunku pakeisti priežastis, veikiančias pedagogų perdegimą (atlyginimai nedidės, mokyklų mažės), tačiau individualiu ir organizacijos lygmeniu tai įmanoma ir netgi vyksta.

Išeikvoja savo emocinius išteklius

Perdegimo sindromas – tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukeltos įtampos. Jis ypač būdingas tų profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su intensyviu, ilgalaikiu bendravimu. Žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo emocinius išteklius ir nebegeba priešintis įtampai. Jei tokia būsena trunka ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tai keičia motyvaciją, požiūrį į darbą, elgesį darbe ir asmeninėje aplinkoje.

Pastaraisiais metais įvairių šalių tyrėjų dėmesio centre atsidūrė pedagogų darbo psichologiniai aspektai, padaugėjo streso darbe tyrimų, imta domėtis pedagogų pasitenkinimu darbu, vis dažniau kalbama apie profesinio perdegimo sindromo išplitimą šioje srityje.

Dideli reikalavimai, tačiau menkas atlygis

Pedagogams keliami itin dideli reikalavimai: nuolat tobulėti, plėtoti savo kompetencijas, taikyti naujus metodus, technologijas. Taigi norintieji dirbti pedagoginį darbą turi nuolat stengtis, kad jame išsilaikytų.

Vis dėlto mokytojo profesija visuomenėje nėra nei prestižinė, nei patraukli. 2013 m. Tarptautinio mokymo ir mokymosi tyrimo duomenimis (TALIS), daugiau kaip 80 proc. Europos Sąjungos šalių mokytojų jaučiasi nevertinami.

Lietuvos mokytojų darbe daugėja iššūkių

Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, mokytojai darbe patiria specifinių sunkumų: tenka dirbti nuolatinių reformų ir pokyčių sąlygomis, pakelti dėl mokinių ir mokyklų mažėjimo augančią konkurenciją. Sudėtinga socialinė situacija lemia tai, kad vis daugėja darbo su mokiniais iš socialinės rizikos šeimų, emigravusių tėvų paliktais vaikais, ekonominį nepriteklių išgyvenančių šeimų vaikais. Jiems reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko. Su ugdytinių socialine įvairove susiduria ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų, ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai.

Prie objektyvių profesinių iššūkių, tokių kaip didelis darbo krūvis, ugdytinių skaičius klasėse ar darželio grupėse, ilgos darbo valandos, nedideli atlyginimai, prisideda emociniai sunkumai, pvz., autonomijos stygius darbe, sudėtingi santykiai su kolegomis, moksleivių elgesio problemos, augantis mokinių smurto, pasireiškiančio ir per patyčias mokyklose, lygis. Dėl nuolatinio intensyvaus bendravimo „persisotinama“ socialiniais kontaktais. Visos šios priežastys sukelia profesinio perdegimo sindromą, didina mokytojų nesaugumo ir nepasitenkinimo darbu jausmą.

Siūloma kelti kvalifikaciją, o ne rūpintis savimi

Tarp didžiuosiuose miestuose pedagogams siūlomų kvalifikacijos programų yra nedaug akredituotų programų, skirtų pedagogų asmenybės saviugdai, profesinei pagalbai. Tai rodo, kad pedagogų kvalifikacijos tobulinimas orientuotas į profesinių kompetencijų plėtojimą, t. y. ką dar turėtų išmokti pedagogas, kad galėtų geriau mokyti vaikus ir tobuliau dirbti savo darbą. Tokio pobūdžio seminarų ar mokomųjų renginių pasiūla tikrai gausi. Daug rečiau galima rasti atsakymą į klausimą: kokia pagalba reikalinga pačiam pedagogui kaip asmenybei, žmogui, kad jis galėtų geriau dirbti?

Svarbu nesiekti šimtaprocentinės sėkmės

2014 m. parengtas ir internetinėje erdvėje nesunkiai randamas Ugdymo plėtotės centro filmas apie mokytojų perdegimą. Jame profesionalai padeda suprasti, kaip pedagogai gali keisti įpročius, požiūrį, priimdami individualius, nuo jų pačių priklausančius sprendimus. Svarbu saugoti asmeninį laiką, brėžiant ribą tarp darbo ir asmeninių poreikių, kokybiškai ir įvairiai leisti laisvalaikį, būti fiziškai aktyviems. Ypač svarbus gebėjimas atsiriboti nuo mokytojo vaidmens ne darbo metu, nesiekti šimtaprocentinės savo profesinės veiklos sėkmės, nes pedagogo darbe šiandien tai yra neįmanoma. Tai vertingi patarimai, kuriuos taikant galima sumažinti profesinę įtampą. Taip pat siūloma kreiptis pagalbos į kolegas, netgi kurti pedagogų tarpusavio paramos sistemą.

Teisingumo stoka organizacijoje didina įtampą

Labai svarbu ieškoti profesinio perdegimo problemos sprendimo ir organizacijos lygmeniu. Būtent organizacijoje šias problemas galima spręsti kompleksiškai, ne vien individualiai.

2013–2014 m. kai kurių ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų ir vadovų apklausa parodė, kad svarbus organizacinis veiksnys, turintis įtakos pedagogų profesiniam perdegimui, yra darbuotojų patiriama teisingumo stoka organizacijoje. Teisingumo jausmą darbe lemia gaunamas finansinis ir socialinis atlygis, laisvė veikti, galimybė savarankiškai priimti sprendimus, profesinis įvertinimas. Tačiau kartais į pedagogų poreikį savarankiškai veikti, dalyvauti priimant organizacijos sprendimus ne visada atsiliepiama, vadovai netgi siūlo šią problemą spręsti darbo keitimu. Tai rodo demokratijos, kolegialumo stoką švietimo organizacijose.

Tyrimai rodo (TALIS 2008), kad Lietuvos švietimo organizacijose vyrauja išorinis ir administracijos vertinimas, mažai skiriama dėmesio kolegų atsiliepimams, savo darbo reflektavimui, tai nėra įprasta pedagogų darbo kultūroje. Vis dėlto labai svarbu, kad pedagogai turėtų galimybę aptarti kylančias problemas ar tiesiog kalbėti apie savo savijautą darbe ir su kolegomis, ir su administracija.

Supervizija ir ugdomasis konsultavimas

Pedagogų bendruomenei jau yra žinomos profesinės praktikos konsultavimo formos supervizija (profesinės veiklos stebėjimas) ir ugdomasis konsultavimas (angl. coaching). Ugdymo plėtotės centro vykdytame projekte „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“ (2011–2013 m.) pedagogams pasiūlyta grupės supervizija. Daugiau nei 700 Lietuvos pedagogų išbandė šią profesinės praktikos konsultavimo formą. Jos pagrindas yra supervizijos dalyvių profesinės praktikos atvejų analizė ir refleksija, dirbant kartu su profesionaliu supervizoriumi, tačiau siekiant, kad pats problemą įvardijęs žmogus rastų sau tinkamiausią problemos sprendimą. Supervizija ypač prasminga tose profesinėse srityse, kuriose darbo sėkmė priklauso nuo dalykinių santykių (darbuotojų, vadovų ir organizacijos klientų tarpusavio bendradarbiavimo).

Pasaulinėje praktikoje supervizija pripažįstama ir kaip viena iš kvalifikacijos kėlimo formų. Vadinasi, supervizija analizuojant savo profesinius santykius, savo profesinio vaidmens ar atsakomybės ribas, kilusias problemas ir kitus profesinius klausimus yra tolygi kvalifikacijos tobulinimui. Šio profesinio tobulėjimo rezultatas – pakitęs požiūris, naujas suvokimas, įgytas žinojimas ar atsiradęs aiškumas, kaip pakeisti įsisenėjusią pasikartojančią problemą ar santykius. Kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose supervizija yra studijų programų (socialinio darbo, socialinės pedagogikos) dalis. Tai padeda rengti būsimuosius profesionalus, gebančius kritiškai analizuoti savo darbo atvejus.

Nuo perdegimo gelbsti darbo kultūra, grįsta tarpusavio parama

Po pirmojo projekto etapo 2012 m. atlikus žvalgomąjį tyrimą paaiškėjo, kad pedagogai, dalyvavę grupės supervizijoje, įžvelgia supervizijos teikiamą asmeninę, profesinę, pažintinę naudą, vertina jos teikiamą emocinį ir profesinį palaikymą, galimybę rasti tinkamą problemų sprendimo būdą. Pedagogai įvardijo šiuos savo profesinio gyvenimo pokyčius: „ramiau reaguoju į problemas“; „atsirado pozityvesnis požiūris į darbą“; „ėmiau racionaliau mąstyti, daugiau pasitikiu savimi“; „atsirado daugiau emocinio stabilumo, pusiausvyros bendraujant su kitais pedagogais“; „ugdytiniai tapo atviri, draugiškesni“.

Nors Lietuvos pedagogai susiduria su rimtomis profesinėmis problemomis ir profesinis perdegimas jiems pažįstamas, tai nėra neišsprendžiama problema. Tiesa, valstybiniu lygmeniu ši problema reikalauja kompleksinių ilgalaikių sprendimų, tačiau individualiu ir organizacijos lygmeniu tinkami sprendimai ir pokyčiai galimi.

Minėti pedagogų profesinio perdegimo prevencijos ir įveikimo būdai yra prieinami. Švietimo organizacijose – ir darželiuose, ir mokyklose, ir aukštosiose mokyklose – ypač svarbu kurti darbo kultūrą, grįstą tarpusavio parama, atvirumu, gebėjimu kalbėti apie kylančius sunkumus nebijant būti pasmerktam, sulaukiant kolegų palaikymo ar profesionalios pagalbos iš šalies. Tada tikimybė pedagogui atsidurti ant profesinio perdegimo ribos gerokai sumažės, o jei taip ir atsitiks – jis neliks vienišas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukologijos katedros docentė doc. dr. Laima Abromaitienė
KTU archyvo nuotr.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top