Galimybės nevaržomai keliauti po pasaulį mums atsivėrė gana neseniai – vos prieš 25 metus, sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990 metų kovą. Vis dėlto per šį ketvirtį amžiaus patyrėme tiek technologinių, finansinių ir kitokių pokyčių, kad ir keliavimo įpročiai keitėsi žaibišku greičiu. Pavyzdžiui, kas dabar besiima į kelionę tokį daiktą kaip spiralė – elektrinį vandens kaitintuvą, kuris buvo kone išgyvenimo prietaisas pirmųjų į užsienį keliavusių lietuvių krepšiuose? Turizmo rinkos senbuviai vardija jau į praeitį nugrimzdusias ar tebegrimztančias kelionių realijas – daiktus, elgesį, įpročius.
Saugiausi pinigai – įsiūti į drabužius
Seniai seniai, kai sklandė daugybė tikrų ir išpūstų istorijų apie vagystes iš keliautojų, daugelis gryniesiems susidėti drabužiuose siūdavosi slaptas vidines kišenes. Bankinių kortelių nebuvo, niekas negalėjo pervesti pinigų jų pritrūkus, tad su tiek grynųjų, kiek būdavo pasiimta su savimi į kelionę, ir tekdavo suktis iki pat jos pabaigos.
Būtina žyma pase, be kurios buvo neįsivaizduojama kelionė į jokią šalį, buvo viza. Žinoma, pasaulyje ir net kaimynystėje tebėra daug valstybių, į kurias vykstant reikia vizų, tačiau bent jau keliaudami po Europą nesame varžomi. Turbūt dar daugelis esame išsaugoję vizomis ir spaudais, žyminčiais sienos kirtimo vietą ir laiką, išmargintus senus pasus.
Šiandien vykdami į daugelį šalių greitai pamiršime ir popierinį pasą, kurį keičia patogesnė plastikinė asmens tapatybės kortelė. „Beje, dažnai taip atsipalaiduojame, ypač po įstojimo į ES, kad būna, jog pamirštame pasiimti net ir asmens tapatybės kortelę. Ir apskritai popierių lagaminuose, piniginėse keičia plastikas ir įvairūs mobilieji įrenginiai: pinigus ir asmens dokumentus – lustinės kortelės, knygas, užrašines – kompiuteriai, planšetės, e. skaitytuvai ir mobilieji“, – pasakojo turizmo sektoriuje daugiau nei 20 metų dirbantis vienos kelionių agentūros vadovas Sigitas Fabijonavičius.
Populiariausios kelionės – autobusu
Ankstesnių kelionių neišvengiamybė – muitinės kiekvienos šalies pasienyje, ilgiausios eilės, kuriose galėdavai praleisti nuo kelių valandų iki paros.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo sienoms atsivėrus, populiariausias transportas keliauti buvo autobusai: dvi–trys paros, ir tu – jau meilės mieste Paryžiuje! „Skrydžiai lėktuvais buvo prabanga, o ir skrydžių krypčių buvo nepalyginamai mažiau, nei yra dabar. Anksčiau būdami biure pagal kylančių lėktuvų garsą žinodavome, kelinta valanda ir kokia oro bendrovė vykdo skrydį. Dabar Vilniuje girdimas nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų gaudesys“, – pasakojo lėktuvų bilietų ir viešbučių rezervacinės sistemos atstovė Rasa Levickaitė.
Kelionių krepšius pakeitė lagaminai
Anksčiau į lagaminą įsimesdavome ir minėtąją spiralę, ir lygintuvą, o dabar jų vietą užima nešiojamieji kompiuteriai ir kitokių mums reikalingų įrenginių krovikliai. Nes lygintuvas, plaukų džiovintuvas bus ir viešbutyje, arbatos puodelį mes jau įperkame ir restorane, o štai be telefono vargiai kas beįsivaizduojame bent dieną. „Dabar kiekvieno lagamine yra siejiklis, kuris leidžia suderinti skirtingose valstybėse, žemynuose paplitusius nevienodus kištukinius lizdus ir elektrą naudojančius įrenginius“, – sakė S. Fabijonavičius.
Anksčiau į užsienį būtinai veždavomės juostinį fotoaparatą ir taupydavome kadrus (nes juk tik 24 arba 36 juostelėje!), o dabar juos keičia telefonai su iš esmės neribojama atmintimi.
Anksčiau sugrįžę iš kelionės nekantriai laukdavome popierinių nuotraukų, o dabar tereikia bakstelti pirštu, ir mūsų nuotrauka – ne tik prieš nosį telefone, bet ir socialiniuose tinkluose.
„Pasikeitė net pati bagažo forma. Dar anksčiau, kai daugiausia keliaudavome autobusais, daiktus dėdavome į kelioninius krepšius, o išpopuliarėjus lėktuvų skrydžiams beveik visi savo daiktus perkraustėme į lagaminus. Nes oro linijų, matuojančių bagažo dydį centimetrais, reikalavimus patenkinti tarsi lengviau, kai turi lagaminą, o ne neapibrėžtų formų krepšį“, – sakė lėktuvų bilietų ir viešbučių rezervacinės sistemos atstovė.
Pamenate anksčiau itin populiarias dvikalbes pasikalbėjimų knygeles, kuriose buvo mokoma paklausti, kaip nueiti į parduotuvę ir kiek dabar valandų gimtąja ir svetima kalba? Dabar mes jau mokame kalbų, tad keliaujame ir jaučiamės svetur vis laisviau. O dėl dvikalbių pasikalbėjimų knygelių – su programa „Google Translator“ bus greičiau.
Anksčiau keliaudavo tik suaugusieji ar jaunimas, o dabar keliaujama ir su kūdikiais – tam bene didžiausios įtakos turėjo sauskelnių atsiradimas. Prisidėjo ir skrydžių lėktuvais išpopuliarėjimas. Kelionės lėktuvu trumpesnės, todėl jos tapo lengviau iškenčiamos net ir patiems mažiausiems.
Anksčiau močiutės tolimiausia kelionė buvo Birštono sanatorija, o dabar tyrimai rodo, jog vieną aktyviausiai keliaujančių grupę sudaro tie, kuriems apie 65 ir daugiau.
Anksčiau autostopas buvo pigus keliavimo būdas, o dabar tai – tiesiog keliavimo būdas, nes susimedžiojus nebrangų skrydį lėktuvu kelionė į Barseloną bus pigiau nei tris dienas važiuoti ir valgyti pakelės degalinėse.
Po sovietinio laikotarpio populiariausios ir bene labiausiai džiuginančios kelionės buvo pažintinės. Nes buvo labai svarbu pamatyti pasaulį – tai, nuo ko buvome dirbtinai atitverti ilgus dešimtmečius. Dabar dominuoja poilsinės kelionės, nes jau pasotinome žinių alkį.
„Vos atgavus nepriklausomybę, žmonės ieškojo galimybių ištrūkti į užsienį, o dabar to taip nebevertina ir ieško kažko naujo, nepaprasto, neatrasto. Bilietai į Mėnulį jau parduodami, – šypsojosi kelionių agentūros vadovas. – Beje, kelionės ir teigiami įspūdžiai per jas jau yra tapę visiška norma. Anksčiau iš laimingų pakeliavusių klientų gaudavome ir kaimiško sūrio, ir medaus, o dabar didžiausias džiaugsmas būna sulaukus elektroninės žinutės.“
Už gido maršrutą svarbiau tai, ką atrandame patys
Keičiasi ir mūsų elgesys jau nuvykus į svečią šalį: anksčiau susidarydavome maksimalų pažinimo planą, o dabar galime vykti svetur vien tam, kad gerai praleistume laiką ar apsipirktume. Anksčiau paskui gidus eidavome su bloknotu ir šratinuku, o dabar klausomės jų tiek, kiek įdomu ir telpa į galvą, o visa kita kam? Už gido pasakojimą ir informaciją, kurią galima susimedžioti internete, žymiai svarbesni tapo asmeniniai potyriai, atradimai, įspūdžiai ir juos ištransliuojantys socialiniai tinklai.
Anksčiau į užsienį važiuodavome pasižiūrėti, kaip gerai galima gyventi, o dabar važiuojame žiūrėti, kuo jų ir mūsų gyvenimas yra kitoks. Tampame kelionių patirties, įspūdžių kolekcionuotojais.
Keičiasi net mums seniau buvusi tokia būdinga deginimosi paplūdimyje kultūra. Anksčiau sugebėdavome kaitintis saulėje iki vėžio raudonumo, o dabar, laimei, esame informuoti apie odos vėžio kilmę. Todėl ir užsienyje mieliau naudojamės nuo saulės saugančiais skėčiais.
Anksčiau lipdavome per tvoras tam, kad patektume į mokamą paplūdimį nemokamai, dabar jau susimokame tuos kelis eurus. Nes suvokiame, kad geras poilsis – brangiau nei prasikaltusiojo jausmas.
Seniai seniai, prieš kokius 20 metų, išvažiuodami iš kokios Prancūzijos ar Italijos, braukdavome ašarą. Nes reikia palikti tai, kas gražu, nes visur gėlės ir sutvarkyta, išpuoselėta aplinka, nes žmonės mandagūs, geri ir besišypsantys. O dabar mes jau džiaugiamės ir grįždami po atostogų namo – nes daugelis susikūrėme tokią aplinką ir gyvenimą, kurie mums patinka.