Kiekvienas, kuris nori ir negaili laiko bei pastangų, gali parašyti savo giminės istoriją. Tokią žinią Amerikos lietuviams siunčia Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Genealogijos skyrius, parengęs paskaitų-mokymų ciklą „Kaip rašyti šeimos istoriją“.
Po pirmosios paskaitos jos autorė, Genealogijos skyriaus vadovė Karilė Vaitkutė įsitikino, kad susidomėjusių šia tema netrūksta. Kai kurie į užsiėmimą atvyko iš tolimesnių apylinkių – iki muziejaus jiems teko keliauti daugiau nei tris valandas. Susirinkę į seminarą žmonės išgirdo ne tik patarimų, nuo ko reikėtų pradėti šį svarbų, įdomų ir nelengvą darbą, bet ir pasakojimų apie muziejuje kaupiamas įdomiausias šeimų istorijas.
Būtina užrašyti senelių pasakojimus
„Yra ne vienas būdas, kaip galima įamžinti žinias apie šeimos ir giminės narius, kad tas žinias būtų galima išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Vertingiausi yra autentiški pasakojimai. Reikia skubėti pakalbinti vyriausius savo šeimos narius apie tai, ką jie prisimena iš savo gyvenimo. Būtina paraginti tą pasakojimą pradėti nuo vaikystės, pasakotojui užduoti įvairių klausimų, padedančių prisiminti praeitį. Tą pasakojimą reikėtų užrašyti tiksliai taip, kaip jie pasakoja, jų pasakytais žodžiais, neredaguojant ir nesuniveliuojant“, – sakė K. Vaitkutė.
Jeigu įmanoma, šiuos pasakojimus galima iliustruoti nuotraukomis, laiškais, kitais turimais dokumentais. Jeigu yra likusių laiškų su vokais, būtina išsaugoti ir vokus, nes ant jų būna užrašyti vietovių pavadinimai, adresai, metai ir mėnuo, kada išsiųstas laiškas, kita vertinga informacija. Galima į šeimos istoriją įtraukti giminės medį, įvairius jos narių turimus pažymėjimus, apdovanojimus, piešinius ir t. t. Visa ši surinkta informacija gali būti surašyta ranka, bet galima išleisti kaip knygą, iliustruotą dokumentais ir nuotraukomis.
Kreipiasi pagalbos į muziejų
Jeigu trūksta žinių apie tolimus giminaičius, prosenelius, jų gimimo ir gyvenamąsias vietas, keliones iš vienos šalies į kitą, šios informacijos reikia pabandyti ieškoti archyvuose. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Genealogijos skyriuje yra sukaupta nemažai informacijos apie pirmosios, arba vadinamosios ,,grynorių“, bangos bei DP kartos emigrantus iš Lietuvos. Kad ir kaip būtų keista, bet labai daug reikiamų žinių suteikia mirties pranešimai spaudoje. Juose paprastai būdavo išvardijama, kokie artimi ir tolimesni giminaičiai liūdi dėl mirusiojo, iš kokio krašto velionis buvo kilęs.
Neretai į muziejaus Genealogijos skyrių kreipiasi pirmosios, vadinamos ,,grynorių“, bangos lietuvių palikuonys. Dažnas iš jų jau nebemoka lietuvių kalbos, tačiau širdyje jaučiasi lietuviais ir nori kuo daugiau sužinoti apie savo senelius ir prosenelius. Jeigu žmonės per kelias kartas išsaugojo senelių pavardę, vietovę, iš kurios jie buvo kilę, tuomet yra lengviau surinkti duomenų apie juos.
Vis dėlto neretai dėl Amerikos valdininkų kaltės lietuviška pavardė būdavo labai iškraipoma, todėl ją rekonstruoti ne visada pavyksta. K. Vaitkutė pateikė ne vieną pavyzdį, kaip iškraipomos lietuviškos pavardės, nes jos dažniausiai būdavo užrašomos iš klausos. ,,Kai pagaliau atkuri tikrąjį pavardės variantą, jį ištari, ne vienas susijaudina ir sako, kad būtent taip seneliai šią pavardę tardavo. Kai kurie prisiminę braukia ašaras“, – savo įdomaus darbo patirtimi dalijosi K. Vaitkutė.
Kas dar padeda ieškoti Amerikos lietuvių giminės šaknų? Lietuvos istorijos archyve esanti informacija apie gimimus ir santuokas, Lietuvos centriniame valstybės archyve, taip pat kai kuriuose Amerikos archyvuose esantys įvairūs įrašai. Įdomu tai, kad didžiausią, pasaulinio lygio archyvą apie genealoginį paveldą yra sukaupusi mormonų bažnyčia. Čia galima rasti žinių ir apie lietuvius.
Balzeko lietuvių kultūros muziejuje yra sukaupta nemažai giminės istorijų. Šių istorijų kopijas kai kurios šeimos atsiunčia į muziejų ir taip pildomi neįkainojamos vertės muziejaus archyvai.
Netarnavo carui – pasirinko kelią Amerikon
Viena tokia istorija buvo išspausdinta muziejaus leidinyje, naujausiame ,,The Lithuanian Museum Review“ numeryje. Straipsnis pavadintas ,,How I Became an American Citizen“ (,,Kaip aš tapau Amerikos piliečiu“). Šį Prano Railos (Frank Raila) pasakojimą užrašė jo anūkė Susan Abderholden. Unikalios gyvenimo istorijos aprašymą moteris padovanojo muziejui.
Iš Pagirių kaimo apylinkių aštuonių vaikų šeimos kilęs Pranas vėlai pradėjo lankyti rusų mokyklą (Lietuva tuo metu buvo Rusijos imperijos valdžioje, o raštas lietuviškais rašmenimis uždraustas). Bendraklasiai vyresnio amžiaus mokinį vadindavo ,,senu vyru“. Baigęs mokyklą, P. Raila nenorėjo eiti tarnauti į caro Nikolajaus I kariuomenę. Todėl nusprendė keliauti į Ameriką. Mat tuo metu šioje šalyje jau gyveno vienas jo brolis. 1913 metais Pranas išvyko iš Lietuvos. Prieš tai žydų kilmės agentas jam parūpino leidimą keliauti į Rusijos gilumą, neva ieškoti darbo, taip pat bilietą į laivą, plukdantį Amerikon. P. Raila pasakojo apie tai, kaip ne iš pirmo bandymo jam pavyko pereiti Rusijos ir Prūsijos sieną. Po to vaikino laukė kelionė traukiniu į Olandiją, o iš ten – laivu į Ameriką. Kai liepos 4 dieną jaunas lietuvis atsidūrė Niujorke, jis pamatė fejerverkus, paragavo saldaus pyrago. Tuomet Pranui atrodė, kad toks gyvenimas šiame mieste verda kasdien, jis nežinojo, jog amerikiečiams liepos 4 diena yra didelė šventė – Nepriklausomybės diena. Pasakojime, kurį užrašė P. Railos anūkė, rašoma ir apie tai, kaip, stojęs tarnauti į Amerikos kariuomenę, jaunuolis buvo pakviestas pasirašyti kažkokių popierių. Tik vėliau jis sužinojo, kad tai buvo jo Amerikos pilietybės dokumentai.
Virginija Petrauskienė
Balzeko muziejaus nuotr.