Savo rankomis darytos kalėdinės puošmenos kuria jaukią šventinę atmosferą namuose. Iš natūralių medžiagų galima pasigaminti ir kalėdinį vainiką. Norint praturtinti šventės tradicijas pagarba praeičiai, iš spygliuočių šakų, šieno ar net vejos žolės supinti vainikai, puošiami įvairiomis uogomis ir kankorėžiais, bus tokie, kokiais namus puošdavo ir mūsų protėviai. O tokie vainikai – puiki idėja tiems, kurie nori dovanas dovanoti iš širdies ir nebūtinai išleisti joms daug pinigų. Apie tai, kaip sukurti tradicinį lietuvišką Kalėdų vainiką, papasakojo tautodailininkė, Elektrėnų profesinio rengimo centro mokytoja, kanklininkė, renginių organizatorė, žolininkė, audėja Ona Patronaitienė.
Kaip anksčiau vainikai būdavo naudojami Lietuvoje, kol nebuvo advento vainiko tradicijos, kokie su jais susiję papročiai?
Lietuvoje vainikas anksčiau buvo naudojamas kitose tradicijose: laidotuvėse, Joninėse (plukdė į vandenį su žvakėmis, į medžius mėtė, ugnyje degino), vestuvėse ir varduvėse. Varduvininkui pindavo vainiką, jį slapta nešė ir kabino ant durų – toks būdavo pasveikinimas. Vestuvėms vainiką nešdavo piršlys su jaunikiu ant butelio kaklo užnertą, tą patį ir nuotakai dėdavo ant galvos, bet paprastai nupindavo gražesnį, „šviežesnį“. Užnemunėj vainiko tradicijos labai senos. Ir reformatų tradicijos čia labai lengvai prigijo (advento vainiko pirmtaką XIX a. Hamburge sukūrė liuteronų kunigas, papuošęs vežimo ratą ir ant jo uždegęs žvakes, – aut. past.).
Kaip lietuviai gamindavo kalėdinius vainikus? Ar jie buvo panašūs į dabar esančius parduotuvėse?
Tradicinis advento vainikas Lietuvoje būdavo pinamas iš vietinių žaliavų. Uždegdavo tik vieną žvakę ir tik tada, kai meldėsi, nes nebuvo laiko kasdieniam žvakės deginimui. Pasimeldus ji būdavo užgesinama ir kitą sekmadienį vėl uždegama. Tas pats vainikas būdavo ir kalėdinis, dabar vietoje jo puošiama kalėdinė eglutė.
Vainikui pagrindą pasidarydavo iš šiaudų ar šieno, puošdavo pušų šakelėmis, bruknienojais, mėlynių ūgliais, rojaus obuoliukais, šermukšnių uogomis, erškėtrožių vaisiais, riešutų kevalais, eglių bei pušų kankorėžiais, juodalksnio kankorėžiukais ir kitomis medžiagomis.
Dabartiniai pramoniniai vainikai daromi tokiu pačiu principu, bet labai gausiai išblizginti. Mano nuomone, jie beveik neskoningi. Gražiam vainikui surišti reikalingas skonio supratimas, jausmas. Neperkrauti vainiko, puošti santūriai, natūraliomis medžiagomis.
Kaip susirinkti natūralių medžiagų tokiam vainikui, kur ieškoti, kaip džiovinti, kaip rišti, tvirtinti? Ar įmanoma medžiagų gauti ir prieš pat Kalėdas?
Liaudies tradicijų puoselėtojai medžiagomis pasirūpina iš anksto. Aš žaliavas renku visą vasarą, bet ir dabar nekvailas žmogus nuėjęs į paupį, paraistę, pakelę ar miškelį gali rasti putinų, juodalksnio gurgučių, pušų, eglių kankorėžių, gudobelės, erškėtrožės, barbariso uogų, bugienio lapų, raudonlapės ir žalialapės sedulos šakelių. Iš jų galima suvyti labai puikų vainiką, kurį reikės tik papuošti.
Žinoma, tas medžiagas būtina atitinkamai paruošti, kad būtų galima jomis naudotis, – išdžiovinti. Kitas būdas – turint žemės sklypelį patiems užsiauginti, nes ne viskas laukuose auga. Tinka užsiauginti dumplainių, įvairių smilgų, linų. Labai gražiai atrodo vainikas, pagamintas iš plunksnų, ypač balto kalakuto. Vainiko pagrindui galima imti žolės kuokštus, apskritą kartono formą, laikraščio lapus, suformuotus apskritimu.
Pati auginu linus. Keletą saujų stiebelių lauke iškloju. Po to karštą vasaros dieną stiebelius maigau – atskiriu spalius. Gaunu grubų pluoštą, kurį mano mokiniai labai sėkmingai naudoja pagrindui. Šis būdas labai geras, nes labai greitai pasidengia, susiformuoja vainiko pagrindas. Dar naudoju vejos žolę. Ją nupjovusi išdžiovinu kaip šieną, o kada reikia naudoti – truputį padrėkinu. Šis būdas taip pat geras, tačiau reikia daugiau laiko, kol lygiai sukloji pagrindą. Žolę tvirtinu panašios spalvos siūlu.
Pasiruošusi pagrindą, puošybai naudoju kankorėžius, giles, dumplainius, kaštonus ir kitas medžiagas. Tvirtinu karštaisiais klijais. Dar yra būdas pragręžiant skylutes kaštonuose, gilėse, kankorėžiuose. Į skylutę įtvirtinti kotelį ir įsmeigti į vainiką.
Ar tinka tokius vainikus dovanoti per Kalėdas – juk tai nebrangi, bet maloni rankų darbo dovana?
Vainiką reikėtų susirišti šeimai, dalyvaujant vaikams. Jei draugas neturi galimybių nusipinti ir pasigaminti adventinio vainiko, galima ir labai kilnu jam padovanoti. Žinoma, jeigu jis pripažįsta šias tradicijas. Aš pati ne taip seniai dovanojau adventinį vainiką 80 metų jubiliatei. Atrodo, kad jai labai patiko.
Papasakokite šiek tiek apie Elektrėnų profesinio mokymo centre rengiamus visuomenei atvirus vainikėlių gamybos renginius. Kiek į juos ateina žmonių, kokia jų motyvacija?
Elektrėnų profesinio mokymo centre advento vainiką piname jau dešimtmetį ir visada gausu žmonių. Susidomėjimas gana didelis. Rengiami seminarai, jų metu aptariami vainikų gamybos būdai, puošybos elementai, pateikiama pavyzdžių, aptariama gamybos eiga ir t. t. Kiekvienas nusipina po vainiką, o jei yra noras, sukuria ir draugui. Dalyvauja 20, 23 žmonės. Jie ateina norėdami sukurti įdomesnę šventę namuose, norėdami ko nors išmokti, pabendrauti, sužinoti apie tradicijas ir jas atgaivinti.
Visomis reikiamomis medžiagomis aprūpinu. Seminaro mokestis 4 eurai. Mokiniams – nemokamai. Kalėdos yra ypatinga šventė, norisi padaryti gerų darbų. Kviečiu atvažiuoti į mūsų centrą ir susirišti vainiką. Prieš verbų šventę rišime verbas, prieš šv. Velykas marginsime margučius.
Rūta Grigolytė
O. Patronaitienės nuotraukos