Tikriausiai visi tėvai stengiasi, kad jų vaikai nesirgtų, būtų laimingi, tačiau situacija tokia, kad ypač mažamečių vaikų tėvai dažnai turi rūpesčių dėl vaikų sezoninių ligų, tėvams sutrikdomas darbo grafikas.
Visi epidemiologai sutinka, kad virusai labiausiai telkiasi uždaroje aplinkoje, o lauke tikimybė pasigauti kokį nors užkratą gerokai mažėja. Vaikų sveikata priklauso pirmiausia nuo dvasinės ir psichinės atmosferos artimoje (šeimoje, ugdymo įstaigoje) aplinkoje. Kaip ir suaugusiesiems, taip ir vaikams labai svarbi sveika mityba, fizinis aktyvumas ir grynas oras.
Į šiuos išvardytus teigiamus sveikatos ugdymo elementus kitos šalys gal ir labiau atkreipia dėmesį, bet ir pas mus vis labiau domimasi sveiku vaikų ugdymu gamtoje.
Viso pasaulio visuomenės susiduria su nesveikos gyvensenos problema ir ieško sprendimo būdų. Knygoje „Kaip užauginti gamtos vaiką“ Scottas D. Sampsonas rašo: „Valandų valandas spoksant į ekranus, iš esmės vienintelis kūno judesys būna nykščio sukiojimas, todėl nepaprastai išaugęs lėtinių fizinių ir psichinių vaikų ligų skaičius neturėtų stebinti. Šiandien maždaug 18 procentų šešerių ir vyresnių vaikų yra nutukę, serga diabetu, širdies ligomis ir kenčia nuo kitų sveikatos sutrikimų, šie vis plinta ir dažnėja.“
Apie šiandieninę problemą knygos „Kaip užauginti gamtos vaiką“ autorius rašo: „2014 metais maždaug 11-ai procentų ketvirtokų–septintokų Amerikos vaikų nustatytas dėmesio deficito sindromas su hiperaktyvumu. 2014 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik šeši milijonai vaikų (vienas iš aštuonių) ritaliną vartojo daugiausia norėdami pasveikti nuo šios ligos. Bent vieno JAV chirurgo teigimu, dabartiniai vaikai gali būti pirma moderniųjų laikų karta, kurios gyvenimo trukmė bus trumpesnė nei jų tėvų.“
Šios problemos aktualios ir Lietuvoje – jas sprendžiant labai galėtų pasitarnauti vaikų ugdymas gamtoje – čia formuojasi meilė gamtai, vaikai fiziškai aktyvūs gali būti plačioje erdvėje (tai ypač naudinga psichinei sveikatai), būdami lauke jie kvėpuoja grynu noru.
Ugdymas gamtoje reikalingas siekiant išugdyti ne ypatingus biologus, o darną su gamta jaučiančius kūrybingus piliečius. „Dvidešimt pirmojo amžiaus gamtos vaikas turės išmokti rasti būtiną pusiausvyrą tarp technologijų ir gamtos“, – teigia jau minėtas Scottas D. Sampsonas. Tai nereiškia, kad gamtoje užauginami vaikai „laukinukai“, bet, kaip sakė Albertas Einšteinas, „žaidimas – aukščiausia mokslinių tyrimų pakopa“. Žaidimai gamtoje gali būti ir su labai konkrečia ugdymo, mokymo programa; taip pat naudingi vadinamieji spontaniški, arba laisvi, žaidimai, priklausantys nuo lakios vaikų vaizduotės.
Ugdymo gamtoje išskirtinumas ir naujumas gali eiti greta su neefektyvaus ir atsilikusio „kalimo“ mokymo modelio keitimu. Taip pat būtina iš esmės keisti higienos normas ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Maitinimas lauke pas mus visai nereglamentuotas, tokio paprasčiausiai negali būti. O kitose šalyse (kad ir skandinavų) tai yra normali praktika. Kasmet ikimokyklinio ugdymo įstaigoms reikia atlikti kenkėjų patikrą, ištirti, ar nėra graužikų ir pan., o norint gauti higienos pasą reikia išmatuoti triukšmą (ir paukštelių čiulbėjimo garsumą). Šios problemos ypač buvo aktualios kažkada, bet šiandien vaikų sveikatai kenkia, beje, visai kiti „civilizacijos“ faktoriai, tad į juos ir turi būti atkreipiamas pagrindinis dėmesys.
Galima tikėtis, kad pokyčiai jau ateina ir išrinkta naujoji valdžia labiau įsiklausys į tėvų ir visuomeninių organizacijų balsą – vyks svarbios permainos ir ikimokyklinukų sveiko ugdymo srityje. Vilčiai pagrindą duoda ir konferencija „Sąmoninga tėvystė – šeimos ir valstybės bendradarbiavimas“, vykusi Seime praėjusių metų pabaigoje (įrašas: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15259&p_k=1&p_a=media_object_viewer&guid=8F0D0649-AA98-4D45-BFC7-A48A4BC40406).
Tėvai tampa vis sąmoningesni ir vis daugiau dėmesio skiria ikimokyklinukų ugdymui gamtoje, veiklos, skaitymo, žaidimų derinimui patalpose ir buvimui bet kokiu oru gamtoje. Tačiau pasitaiko, kad tėvai būtent darželių administracijoms išsako pageidavimą kuo trumpiau vaikus laikyti lauke, kad neva vaikai nesusirgtų. Nors pagal higienos normas ir yra nurodoma, kad vaikai lauke turėtų praleisti ne mažiau nei 2 val., darželių administracijos „įsiklauso“ į tą pageidavimą, juk neretai nevesti į lauką mažylių kur kas paprasčiau nei vesti.
Buvęs ilgametis Kūno kultūros akademijos (dabar Sporto universitetas) rektorius prof. Albertas Skurvydas baigiantis 2016 metams savo socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyroje parašė labai svarbias mintis apie vaikų ugdymą gamtoje.
„Mes labai ,,nemylime“ savo vaikų, nes juos ,,įspraudžiame“ į labai gražiai sutvarkytas ,,pilis“, o vaikams ne tokių ,grožybių reikia – reikia natūralios gamtos: sniego, pūgos, audros, lietaus, upelio, smėlio, akmenų, žolės, medžių, kalnų, saulės, juodai mėlynų debesų, spiginančio šalčio… Pagrindinė problema – vaikai net apie 90 procentų laiko praleidžia uždarose patalpose (pvz., net 2–5 metų amžiaus vaikai per savaitę apie 30 valandų praleidžia prie interneto ar telefonų), o jų ,genai nuo seno trokšta natūralios gamtos.
Daugybė tyrimų rodo, kad vaikų visaverčiam augimui reikia ir fizinio aktyvumo, ir emocijų, ir protavimo, ir pasaulio pajautimo, ir daugybės kitų patirčių. Ypač svarbu vaikų brendimui yra žaidimai natūralioje gamtoje“, – teigia profesorius A. Skurvydas. Į šias mintis turėtų labiau įsiklausyti ir tėveliai, ir ugdymo įstaigos, ir valstybės institucijos, kurios atsakingos už švietimą ir sveikatą.
Ieva Dapšauskė, VšĮ Tėvystės centro direktorė ir gamtos darželio „Po smilgom“ kūrėja
VšĮ Tėvystės centro nuotr.