Sek paskui savo jausmus, troškimus ir atsidursi ten, kur ir turėtum būti. Po pokalbio su Silvija Slapšyte, jau daugiau nei dvejus metus gyvenančia Kanadoje, Vankuveryje, negalima su šia mintimi nesutikti. Iš pradžių šalies sutikta gana nesvetingai, pirmąsias dienas patyrusi vieną didžiausių gyvenimo chaosų, ji sugebėjo įsitvirtinti ir dabar mėgaujasi tuo, ką siūlo kanadietiškoji svajonė: dirba gerą darbą, pradeda muzikinę karjerą, toliau nenustoja svajoti ir daro viską, kad svajones paverstų tikrove.
Silvija, kaip jauteisi atvykusi į Kanadą, Vankuverį?
Prieš atsakydama į šį klausimą, turbūt turėčiau paminėti, kaip ir kodėl aš iš viso atsidūriau Kanadoje. Ogi atsakymas būtų – nežinau. Tiesiog vieną dieną, kai, grįžusi iš vienos savo kelionių, išlipau iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, mano galvoje kilo sumaištis. Visą gyvenimą troškau nuotykių ir tą akimirką vienam jų pasiryžau. Norėjau naujų iššūkių, naujų išorinių dirgiklių, tad, atsivertusi pasaulio žemėlapį, pagalvojau, kad niekada nebuvau Vankuveryje ir dar nebuvau įkišusi kojų į Ramųjį vandenyną. Tad po 5 mėnesių planavimo ir dokumentų tvarkymo aš pagaliau atsidūriau dar niekada netyrinėtoje žemėje. O tada viskas ir prasidėjo.
Su kokiais sunkumais teko susidurti?
Pirmąsias dienas Vankuveryje prisimenu kaip vieną iš didžiausių savo gyvenimo chaosų. Viskas buvo kitaip, net oras. Kadangi Lietuvą palikau, kai dar buvo speiguota ir šalta, atvykusi negalėjau patikėti, kad ką tik skridau 10 000 kilometrų į šiaurę, o mane pasitiko nesibaigiantis pavasaris. Visos gatvės buvo paskendusios sakurų žieduose, oras kvepėjo magnolijomis, ir kovo pirmomis dienomis vaikščiojau vilkėdama drabužius trumpomis rankovėmis. Tačiau ilgai grožėtis įspūdingu kraštovaizdžiu neteko, nes reikėjo rūpintis kur kas svarbesniais dalykais – būsto, darbo paieškomis. Kanada, ypač Vankuveris, yra viena iš brangiausių vietų gyventi, o aš (investavusi visas santaupas į lėktuvo bilietus ir dokumentus) savo kišenėje teturėjau 800 dolerių. Šios sumos, kaip dabar jau žinau, vargiai užtenka susimokėti už vieno mėnesio kambario nuomą. Tad pradžia manęs nelepino. Buvo ir bado, ir ašarų, ir nesibaigiančių retorinių klausimų: „Kodėl čia atsigrūdau?“ Bet tada susiėmiau, nustojau verkšlenti ir po truputį pradėjau prisijaukinti Didžiąją Šiaurę su visu jos grožiu.
Papasakok, ką iki šiol įdomiausia teko patirti šioje šalyje.
Nors Kanadoje gyvenu jau 2 metus, kiekviena diena čia mane vis dar kuo nors nustebina. Bet turbūt vienas iš įsimintiniausių dalykų buvo adaptacija ir pirmas susidūrimas su Azijos kultūra. Mat daugiau nei pusę Vankuverio gyventojų sudaro azijiečiai, o domėdamasi šiuo miestu dar prieš čia atvykdama turbūt šią informaciją praleidau pro akis. Tad iš pradžių buvau kiek suglumusi, kai pamačiau, jog visi ženklai čia rašomi anglų, prancūzų ir mandarinų kalbomis. O dar taip nutiko, kad pirmomis savo kelionės dienomis buvau apsistojusi kinų kvartale, kur žmonės beveik nešneka angliškai, pardavinėja keistai kvepiančias džiovintas jūros gėrybes ir kitus niekad nematytus produktus gatvėje, puošia savo langus drakonais, galvas judinančiomis laimę nešančiomis katinų statulėlėmis. Tad po pirmosios savo gyvenimo Vankuveryje dienos išsitraukiau lėktuvo bilietus, kad įsitikinčiau, ar neatsidūriau Singapūre arba dar kokiame milžiniškame Azijos mieste.
Jei ne paslaptis, kur šiuo metu dirbi?
Jau kiek daugiau nei metus dirbu viename iš geriausią vardą turinčių Vankuverio restoranų, tačiau jau kurį laiką kabinuosi ir į kanadietišką muzikos rinką kaip laisvai samdoma muzikantė.
Ar jaunam žmogui darbo rinka Kanadoje palankesnė nei Lietuvoje?
Tai klausimas, į kurį labai sunku atsakyti, nes vien Kanados gyventojų požiūris į jauną žmogų yra visai kitoks nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, vos baigę vidurinę mokyklą, jaunuoliai netgi nėra skatinami iš karto stoti į aukštąsias mokyklas. Labai didelė dalis jų praleidžia porą metų keliaudami ir dirbdami kitose šalyse ar tiesiog kituose Kanados miestuose. Taip jie įgyja gyvenimiškos patirties ir tik tada, būdami 23–25 metų, stoja mokytis. Tad darbdaviai čia labai noriai samdo jaunus žmones ir suteikia jiems galimybių įrodyti savo vertę, parodyti ambicijas.
Teigiama, jog Kanada – viena geriausių šalių gyventi. Ar labai ryškūs šios šalies ir Lietuvos skirtumai, kalbant apie nuomos, produktų kainas, mokesčius ir pan.?
Negaliu kalbėti apie visą Kanadą, nes kiekviena provincija turi skirtingas mokesčių sistemas ir ekonominę politiką. Kadangi namais laikau Vankuverį, man pažįstama tik Britų Kolumbijos (Kanados provincija – red. past.) situacija. Šiais metais Vankuveris buvo išrinktas kaip brangiausias gyventi Šiaurės Amerikos miestas. Taigi ekonominiai šio miesto ir Lietuvos skirtumai milžiniški. Kaip jau minėjau, nuomos ir nekilnojamojo turto kainos čia labai didelės, tačiau minimalus atlyginimas yra gerokai didesnis nei Lietuvoje, o produktų kainos mažesnės nei Lietuvos „Maximoje“. Tad, mano akimis, viskas priklauso nuo to, kaip gerai moki tvarkyti savo finansus.
Daugumai lietuvių didžiausios problemos – finansinės. Su kokiomis problemomis susiduria kanadiečiai?
Kaip ir visose kitose pasaulio šalyse, čia žmonės nuolat randa problemų ir nepasitenkinimo priežasčių. Turbūt tokia jau žmogaus prigimtis – visada norėti daugiau ir geriau, nei yra dabar. Tad Kanada nėra išimtis. Žmonės čia skundžiasi, kad mokesčiai per dideli, visi nori uždirbti daugiau. Taip pat kanadiečiai labai saugo savo aplinką ir aršiai kovoja su vyriausybės idėja nutiesti naftotiekį išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės. Tiesiog reikia nepamiršti, jog Vankuveris, tiksliau, Kanada, toli gražu nėra utopija, kurią Tomas Moras aprašė savo knygoje.
Papasakok daugiau apie savo kūrybą, muzikinius planus.
Apie kūrybą galėčiau kalbėti nesustodama, ir tada tektų rašyti dar vieną straipsnį. Su muzika esu pažįstama jau daug metų. Ir savo ateitį noriu sieti su garsais ir melodijomis. Šiuo metu daug laiko praleidžiu įrašų studijoje ir po truputį pradedu kaišioti kojas į muzikinę Vankuverio kultūrą. Žinoma, turėčiau paminėti, kad rinka menininkams čia yra kur kas platesnė nei Rytų Europoje, tačiau ir konkurencija daug didesnė. Todėl, nusprendusi gyvenimą kurti Kanadoje, aš taip pat pasiryžau kur kas didesniam iššūkiui muzikos srityje nei Lietuvoje.
Tau taip pat nesvetimi ir vizualieji menai, rašymas. Kam jauti didžiausią aistrą?
Dailė, muzika, fotografija, dizainas, rašymas – aistrą jaučiu visiems šiems dalykams. Tačiau muzika visada buvo ir bus pati svarbiausia. Visa kita – tik maži priedai prie saviraiškos ir noro dalytis pasaulio suvokimu su kitais. Galiausiai visi šie dalykai daro mane laimingą, o juk dėl tokių laimės momentų mes ir gyvename.
Ar daug laiko užtruko adaptacija prie naujos aplinkos?
Visada save laikiau labai tolerantiška ir atvira naujovėms asmenybe, tad ir prisitaikymas prie aplinkos nebuvo toks sunkus ir ilgas. Tiesiog įkritau į šitą katilą ir turėjau kapstytis su visais dalykais, verdančiais jame.
Kaip dažnai grįžti į Lietuvą?
Nuo tada, kai palikau namus (kiek daugiau nei prieš porą metų), dar nebuvau grįžusi namo. Kol kas nesijaučiau taip stipriai pasiilgusi namų ir todėl per atostogas, užuot nusipirkusi bilietą į Lietuvą, lankiau vietas, kuriose dar nebuvo tekę būti.
Ar gailiesi ką nors palikusi gimtojoje šalyje, ko trūksta gyvenant Kanadoje?
Ką gailiuosi ten palikusi? Atsakyti nėra labai lengva, nes nesu linkusi gailėtis to, ką nusprendžiau pakeisti savo noru. Juk visada su savimi turiu bagažą, kurį susikroviau per visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį. Turiu savo patirtį, prisiminimus, savo slaptas svajones ir idėjas, o visa kita – tik mažos materialinės smulkmenos, tokios kaip glaistyti varškės sūreliai ar juoda duona, kasdienybę darančios malonesnę. Nesuprask manęs klaidingai. Būna dienų, kai norisi močiutės pyragų ar jaunesnio brolio tauškalų pašonėje, bet tada pasidžiaugiu, kad naujųjų technologijų amžius šį nesimatymo išbandymą padaro kur kas lengvesnį.
Ar kanadiečiai labai skiriasi nuo lietuvių?
Labai nemėgstu skirstyti žmonių pagal tautybes, nes į žmones žiūriu kiek plačiau. Visi turi skirtingas istorijas, skirtingą patirtį ir požiūrį į gyvenimą, tad kiekvienas sutiktas žmogus yra unikalus. Tačiau, kad ir kaip būtų, pirmąjį įspūdį apie kanadiečius susidariau: jie man pasirodė kur kas šiltesni nei lietuviai, bet lygiai taip pat reikia nepamiršti, jog stereotipai, priskiriami šiaurinėse pasaulio šalyse gyvenantiems žmonėms, egzistuoja ir čia.
Koks jų požiūris į imigrantus?
Daug kanadiečių save laiko imigrantais, kurių šeimos prieš šimtus metų persikraustė iš Europos ar Azijos, todėl būti imigrantu tokioje šalyje tikrai nėra taip jau blogai.
Kanada – daugiakultūrė šalis. Kaip tai keičia Tave, kokią įtaką daro Tavo kūrybai?
Gyvendamas daugiakultūrėje šalyje natūraliai perimi daugybę naujų įpročių, tačiau to nelaikai kažkieno įtaka. Tai tiesiog daugybė išorinių dirgiklių, kurie palaipsniui tampa tavo dalimi. Tai ir naujas įkvėpimas kurti, ir nauji receptai vakarienei, ir naujos patirtys, kurios tampa tavo kasdienio gyvenimo dalimi.
Daug kam žinomi stereotipai, jog Kanadoje žmonės labai mandagūs, joje visus metus šalta, vietiniai gyvena kartu su poliarinėmis meškomis, o aplink – vien medkirčiai ir pan. Ar daugybėje egzistuojančių stereotipų apie šią šalį atradai nors kiek tiesos?
Juokingiausia yra tai, jog čia sutikau kur kas daugiau medžių sodintojų nei medkirčių. Kanadietiškas mandagumas irgi yra truputėlį pervertintas dalykas. Be to, gyvenu toje Kanados dalyje, kur net nesninga, tad turbūt nesu tas žmogus, kuris galėtų atsakyti į klausimus apie stereotipinę Šiaurę. Tačiau galiu patikinti – ko jau ko, bet meškų čia netrūksta!
Tau Kanada – svajonių šalis?
Ir kaipgi atsakyti į šitą klausimą? Nežinau. Nors keliauti teko nemažai, turbūt dar neatradau tos vietos, kur iš karto pasijausčiau, tarsi laikyčiau svajonę už ragų. Kol kas mėgaujuosi gyvenimu Kanadoje, nes čia turiu perspektyvų, butuką, mėgstamų vietų, draugų, bet taip pat žinau, kad yra šimtai šalių ir vietų, kuriose nebuvau ir kurios gali pasirodyti kur kas palankesnės ir tinkamesnės mano gyvenimo stiliui. Kita vertus, žolė visada atrodo žalesnė kitoje pusėje.
Nemanai, jog, Kanadai tapus Tavo komforto zona, savo svajone kažkada laikysi Lietuvą?
Yra vienas labai geras dalykas, kalbant apie svajones, – tu visada gali jų siekti ir, kol jų turi, esi gyvas. Ir, neapsimesdama išminčiumi, pasakysiu labai paprastai: svajonės keičiasi, keičiasi ir asmenybės; jei vieną dieną pabusiu svajodama apie Lietuvą, Australiją ar Patagoniją, padarysiu viską, kad ten atsidurčiau!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Linas Matiukas
Nuotraukos iš Silvijos Slapšytės asmeninio archyvo