Pradinis / Lietuviai svetur / Karmos dėsnis Sakartvele

Karmos dėsnis Sakartvele

Priimti žmones atvira širdimi, daryti tai, ką labiausiai mėgsti, ir būti tokiam, kokį nori matyti šį pasaulį. Su tokiu požiūriu Justina Vaitiekūnaitė žengia per gyvenimą, kuris kartais primena amerikietiškus kalnelius: vieną dieną galva sukasi iš laimės, kitą, rodos, žemė slysta iš po kojų. Tačiau sugniužti lietuvei neleidžia tikėjimas karma – kad kiekvienas sulaukia atpildo už savo darbus. Būtent poelgis, kurį dažnas pavadina kvailyste ar naivumo išraiška, Sakartvele gyvenančiai Justinai leido įsitikinti, kad gera grįžta geru. Keliautoja, gidė, viena iš „Magical Caucasus Travel“ įkūrėjų dalijasi savo istorija ir aistra vaizdingajam Pietų Kaukazo kraštui.

Šiandien prisistatote kaip keliautoja ir gidė Sakartvele. O kaip Jūsų gyvenimas atrodė anksčiau? Papasakokite savo istoriją.

Užaugau mažame Širvintų miestelyje su nuostabiomis mariomis, į tolius besidriekiančiais miškais ir laukais. Tai vienas iš tų miestelių, kur visi vieni kitus pažįsta ir kiekvienas kampas apžiūrėtas šimtus kartų. Jau vaikystėje man norėjosi daugiau nuotykių, tad pasinerdavau į nuotykių knygas ir mintimis keliaudavau į tolimus kraštus. Pasiėmusi iš bibliotekos knygų pradėdavau jas skaityti tiesiog eidama link namų. Gi Širvintos, nepakėlusi galvos nuo skaitinio puslapio sugebėdavau namo pareiti.

Dar nebaigusi mokyklos jau kūriau planą, kaip pamatyti daugiau pasaulio, pažinto per knygas. Ieškojau visokių galimybių: įvairūs projektai, savanorystės programos man leido sužinoti apie Europos savanorių tarnybą (dabar – Europos solidarumo korpusas). Iškart po 12 klasių išvykau savanoriauti į Prancūziją 9 mėnesiams. Tai visiškai mane pakeitė ir leido pažinti savarankiškumo skonį. Pradėjau keliauti ir iki šiol negaliu sustoti.

Grįžusi įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Jau buvau supratusi, kad yra daugybė galimybių pažinti šį pasaulį, jei tik nori. Pasinaudojusi tarptautinių studijų mainų galimybėmis, metus studijavau Turkijoje, metus – Sakartvele. O vasarą gyvenau ir dirbau JAV pagal programą „Work and Travel USA“. Keliaudavau po kaimynines šalis, susipažindavau su vietos žmonėmis, skirtingomis kultūromis. Planavau visas šias patirtis ir studijų suteiktas žinias panaudoti ateityje dirbdama nevyriausybinėse organizacijose.

Studijuodama vis planuodavau, kur kitur keliausiu. Kadangi nuo mokyklos baigimo esu finansiškai nepriklausoma, tad visad reikėjo taupyti. Po paskaitų dirbdavau, kad galėčiau keliauti. Pigiai, dažnai alternatyviai, tranzuodama ar naudodamasi svetingumo platformomis, tačiau su nuostabiais nuotykiais.

Nesitikėjau, kad kada nors kelionių aistra leis ir uždirbti. Nemaniau, kad tai įmanoma. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ir padaro taip, kaip turi būti.

Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su Sakartvelu?

Pirmą kartą į Sakartvelą nuvykau 2010-aisiais aplankyti šeimos (sesės šeima ir mama ten buvo persikėlusios keleriems metams dėl darbo). 2012-aisiais keliavau ir tranzavau su vietiniais, o po kelerių metų ten studijavau porą semestrų. 2015-aisiais sprendimą vykti į Sakartvelą lėmė sudaužyta širdis ir noras gyventi ten, kur jausčiausi gerai. Mano tikslas buvo išmokti gyventi vienai, pačiai su savimi, augti, pažinti ir pamilti save. O ši šalis mane visad priimdavo. Nesvarbu, ar tiesiog lankydavau šeimą, ar buvau drąsi keliautoja, ar įsimylėjusi, ar meilės kančias išgyvenanti… Visad jaučiau, kad galiu būti savimi, net jei mano vaidmuo nuolat keičiasi. Tad nors jau buvau įstojusi į magistrantūrą, vis dėlto nusprendžiau nutraukti studijas, susikrauti kuprinę, susiskaičiuoti santaupas ir ieškoti laimės Sakartvele.

Kaip tapote gide?

Kad ir kur po pasaulį keliaudavau, visiems pasakodavau apie Sakartvelą. Ir visi sakydavo, kad su tokia aistra, su tokiu užsidegimu kalbėdama apie tą šalį įkvepiu juos ten keliauti. Taip pat mane visad žavėjo gyvenimas kelyje, bendravimas su žmonėmis, istorija ir legendos… Tad pagalvojau: kodėl gi nepabandžius gidauti?

Rasti darbą sekėsi gana sunkiai, o santaupų turėjau tik porai mėnesių. Kai jau ėmiau ieškoti bilietų namo, staiga sulaukiau latvių turizmo agentūros skambučio! Tas darbas man beprotiškai patiko. Latvių įmonėje susipažinau su lietuve Maja. Mudvi čia priėmė, nes norėjo patraukti Lietuvos rinką.

Tačiau staigmenos mano gyvenime tęsėsi ir toliau… Pasirodo, mūsų latvis viršininkas susirinko visus pinigus, įmonė bankrutavo ir paliko mudvi be atlyginimo ir su didelėmis skolomis. Lietuviai nuolat skambindavo, teiraudavosi, kaip bus su jų kelione. Su Maja svarstėme eiti dirbti į kartvelų agentūrą, kur nesvarbu, kaip gerai dirbsi, atlyginimas sieks vos 200–300 eurų. Nutarėme, kad geriau kurį laiką pagyvensime prasčiau, bet dirbsime pačios sau. Taip atsirado mūsų „Magical Caucasus Travel“.

Po truputį žmonės pradėjo vykti pas mus. Netgi tie lietuviai, kuriems buvome pardavusios latvių agentūros turus. Su latvių agentūra viskas buvo baigta. Kur nukeliavo žmonių pinigai, neaišku, taigi daugelis jų tiesiog prarado savo atostogas. Nežinau, ar taip elgčiausi dabar, bet tada su Maja nutarėme paimti paskolą ir surengti tautiečiams turus, kurie jiems buvo žadėti ir už kuriuos latvių įmonei jie jau buvo sumokėję. Lietuvių turistams papasakojome šią istoriją ir turbūt pasirodėme pačios naiviausios verslininkės pasaulyje! Dabar juokiuosi, kad iš dalies tai suveikė ir kaip geras verslo planas. Iš vienos didžiulės įmonės sulaukėme kvietimo dalyvauti kooperatyviniame projekte. Atkakliai su jais bendradarbiavome, dieną naktį atsakinėdavome į laiškus, kad tik neprarastume klientų. Įmonė mus pasirinko dėl itin geros komunikacijos, o jos turo pelnas padengė mūsų paskolą.

Karma! Kai kas iš aukščiau viską dėlioja į lentynas. Kam pasakoju šią istoriją, iš visų girdžiu tą patį – kad buvo kvailystė pasiimti paskolą dėl svetimų skolų. Kadangi abi su Maja esame keliautojos, pažįstame tą jausmą, apimantį, kai nusiperki bilietus ir žinai, kad kažkur vyksi. Planavimas ir visa ko įsivaizdavimas yra pusė malonumo. Norėjosi, kad žmonės, kuriems tiek visko žadėjome, tai patirtų.

Apie šią savo patirtį pasakojome visiems keliautojams. Istorija apie dvi Sakartvelą įsimylėjusias lietuvaites sklido iš lūpų į lūpas ir netruko pasiekti didžiųjų Lietuvos turizmo agentūrų – pradėjome su jomis bendradarbiauti. Ėmėme organizuoti ir privačius turus, žygius į kalnus, pradėjome siūlyti keliones į Armėniją ir Turkiją.

Turus vedu pati, nes Sakartvele lietuvių gidų beveik nėra arba jie iš Lietuvos atvyksta tik sezonui. Mano įsitikinimu, geriausiai kitą šalį, kultūrą gali pristatyti ten gyvenantis žmogus. Išmokti datas iš knygų gali visi, bet kad žinotum vingrybes, gyvenimo peripetijas, juokus, mitus, legendas, istorijas, reikia būti tos šalies dalimi.

Jeigu reikėtų apibūdinti gyvenimą Sakartvele, kokiais epitetais apibertumėte šį Pietų Kaukazo kraštą?

Sakartvelą pažįstu jau 8 metus. Man čia teko būti kaip keliautojai, autostopininkei, miegančiai Boržomio miškuose ar Batumio parkuose, teko studijuoti, būti su sudaužyta širdimi, o paskui – dirbti, bandyti kurti verslą ir stabilų gyvenimą.

Mėgstu sakyti, kad kiekvienas daiktas, žmogus, vieta skleidžia tam tikras bangas. Maniškės ir Sakartvelo bangos labai dera. Stebiu, kaip šalis kasmet keičiasi, kaip gerėja padėtis, tai labai džiugina. Tbilisis apskritai yra nuostabus miestas, ten taip gražu ir gera! Sakartvelas tikrai yra unikalus. Nors esu apkeliavusi 58 šalis, galiu pasakyti, kad šis kraštas man pats nuostabiausias. Gamtos įvairovė, autentiškumas, paprastumas mane ir laiko šioje šalyje.

Kelionės dažniausiai būna kupinos nuotykių, netikėtumų, neplanuotų įvykių. Ar tapus gide jų nesumažėja?

Gyvenant Sakartvele, kiekviena diena gali tapti nuotykiu! Tiek dirbant, tiek tiesiog gyvenant. Juk čia Kaukazas! Čia ir gyvenu todėl, kad nėra rutinos!

Kelionės moko, suteikia išminties. Ko išmokė Jus?

Kelionės suteikė tikėjimą, kad žmonės iš prigimties yra geri, bet susvetimėjimas ir individualizmas lėmė, jog daug kas tai užmiršo. Tačiau keliaudami sutinkame daugybę nepažįstamų žmonių, ir jei atveri širdį, pasirenki būti geru žmogumi, pradedi atrasti laimingas akimirkas kasdienybėje. Man laimė – atsikelti ryte ir su jauduliu laukti, ką gero atneš nauja diena; jaustis puikiai dėl to, kad gyveni. Kelionės padėjo suprasti, kad svarbiausia būti sveikai, priimtai ir suprastai kitų žmonių.

Žinote istoriją apie Alisą, pasekusią baltą kiškį, ir kur ji pateko? Į Stebuklų šalį. Tačiau prieš šokdama į tą tunelį ji tikrai nežinojo, kas jos laukia. Todėl kartais reikia nebijoti ir pasekti tuos kiškius, imti ir šokti į tą tunelį,  pažiūrėti, kas bus. Jei blogiausiu atveju trenksitės į tunelio dugną – vis įdomiau! Mane labiausiai gąsdina rutina ir nuobodulys, o kelionės išmokė, kaip sukurti nuotykius net ir stabilioje kasdienybėje.

Dažniau į Jus kreipiasi lietuviai ar užsieniečiai, besisvečiuojantys Sakartvele?

Kai tik pradėjau gidauti, vesdavau turus anglų kalba užsieniečiams, tačiau vėliau supratau, kad vienas iš mano išskirtinumų ir stiprybių – tai, jog esu lietuvė. Lietuviškai kalbančių ir čia nuolat gyvenančių gidų yra labai mažai, tad ir konkurencijos mažiau. Taip pat pažįstu lietuvišką mentalitetą ir žinau, kas labiausiai patinka tautiečiams, tad galiu pasirūpinti, kad jų kelionė būtų nepamirštama.

Galbūt tenka ir ambasadoriauti Lietuvai, palaikote ryšius su čia gyvenančiais tautiečiais?

Tikrai taip! Lietuvos ambasadorius su šeima yra labai aktyvūs ir visus norinčius įtraukia į daugybę nuostabių veiklų. Lietuvių bendruomenės nariai stengiasi vieni kitiems padėti, ir dėl to labai džiugu. Lietuviai yra itin mylimi vietinių, tad smagu pasakoti apie Lietuvą kartvelams, kviesti juos į lietuviškus renginius, padėti pažinti mano gimtąją šalį.

Sakartvelo technikos universitete nuo 2012 metų veikia Lietuvių kalbos ir kultūros centras. Gal tekę sutikti lietuviškai kalbančių gruzinų?

Taip! Kaskart, išgirdusi kartvelus kalbant lietuviškai, nustembu ir labai nudžiungu. Taip gražiai jie išmoksta mano gimtąją kalbą, kad tikrai malonu klausyti!

Kaip priėmėte naująją pandeminę realybę 2020-aisiais?

Praėję metai buvo kaip amerikietiški kalneliai. Pavasarį – visiška panika ir baimė. Vėliau atėjo viltis, kad gal tai jau baigsis, o galiausiai tiesiog prisitaikiau. Bandžiau laisvus metus išnaudoti veikloms, kurioms seniau nebuvo laiko. Gyvenau kalnuose, kur turistai nesilanko, mokiausi kalbos, kartveliškos virtuvės subtilybių, dalyvavau vynuogių rinkimo talkose. Tos meilės Sakartvelui jau ir taip buvo daug, bet 2020 metais jį pamilau dar labiau!

Dėl kokių priežasčių verta rinktis kelionę būtent į Sakartvelą?

Sakartvelo gamta yra pasakiškai graži. Čia net 9 klimato zonos, nors teritorija kaip Lietuvos. Nuo pusdykumės iki atogrąžų! Kriokliai, kanjonai, kalnai… O maistas! O žmonių šiltumas! Ši šalis saugi, autentiška ir joje išties pigiau nei daugybėje Europos šalių. Galiu odę apie šį kraštą parašyti, bet geriau pačiam atvykti ir pajausti, nes žodžiai sunkiai apibūdina jausmą.

Ką reikėtų žinoti turistautojams?

Prieš atvykdami nusiteikite, kad tai nėra Europa. Aptarnavimas lėtas ir prastokas, kai kur netvarka, žmonės pernelyg atsipalaidavę, todėl visur vėluoja. Tačiau priimkite viską kaip nuotykį. Padarykite namų darbus – iš anksto pasidomėkite, kiek kas kainuoja (ypač transportas), ir nebus nemalonių staigmenų.

Moterims visad primenu pasiimti skarų, nes prireiks lankantis cerkvėse bei vienuolynuose. Taip pat būtų neblogai įsidėti kavos, nes Sakartvele ji neskani. O svarbiausia – nebijokite sakyti „ne“, kai jus vis kvies į užstalę ir vyno. Atsisakymas nėra nepagarba! Jei iškart pradės vadinti geriausiais draugais ir kviesti į namus, priimkite tai kaip svetingumo ženklą. Tačiau pažadais, kad padarys tą ir aną ar kad bus tuo ir anuo laiku, nereikėtų tikėti.

Ar turistams patogu keliauti po šalį: žymiausi lankytini objektai lengvai pasiekiami?

Mano meilė Sakartvelui nėra akla. Ir vienas iš dalykų, kurių tiesiog neapkenčiu, yra eismas. Tad kai keliautojai nori išsinuomoti mašiną ir patys nuvykti į žymiausius objektus, iškart sakau: „Gal geriau nereikia?“ Geriausia keliauti su privačiu vietiniu vairuotoju. Keliai neblogi, bet… karvės vaikšto laisvai. Tad europietiško vairavimo įgūdžiai čia nepadės. O pačios nuostabiausios vietos pasiekiamos bekele, tad profesionalus vairuotojas ir 4 ratais varomas automobilis yra būtini. Viešasis transportas pigus, tačiau labai nepatogus (išskyrus traukinį, vykstantį maršrutu Tbilisis–Batumis).

Ką būtinai rekomenduotumėte pamatyti?

Atvykus į Sakartvelą negalima nenuvažiuoti į kalnus. Kaukazo kalnai atima žadą! Visi daug girdėję apie vyną, bet jo galėsite visur nusipirkti ir vyno regionas taip stipriai kaip kalnai tikrai nesužavės. Taigi atvykus savaitei bet kuriuo metų laiku yra du variantai: Kazbegis arba Svanetija. Kalnuose rasite tikrąjį Kaukazą.

Mano akims pati gražiausia yra baltomis viršūnėmis pasipuošusi Svanetija. O nuostabiausius jausmus sukelia Tušetija. Ten – tarsi kitas pasaulis: žvyrkelis į kalnus, savitos taisyklės ir įsitikinimai… Pavyzdžiui, kaimelyje teka upelis, moterys gali vaikščioti tik viena jo puse, nes tikima, kad jei pereis į kitą, prasidės blogas oras. Atmosfera Tušetijoje prilygsta mitologinei, ten išlikusi pagonybė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos Justinos Vaitiekūnaitės

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top