Kone paskutinę minutę ištrūkusi iš Rusijos kariuomenės apgulto ir naikinamo Mariupolio, mokslininkė Svitlana Boieva su dukrele rado svetingą pastogę Kaune. Penkerius pastaruosius metus Ukrainoje, Donecko srityje, mokslininkė tyrė, kokį poveikį karas turi žmogaus imuninei sistemai. Šiuos tyrimus vykdžiusi Donecko nacionalinio medicinos universiteto mokslininkų grupė, tapusi karo pabėgėliais, pasklido po įvairias Europos šalis. Apie nespėjusius pasitraukti iš Mariupolio kolegas žinių beveik nėra; kai kurie žuvo.
Šiandien doc. S. Boieva Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kardiologijos institute perima naujus tyrimo metodus ir tikisi, kad galės grįžti prie nutrūkusio savo mokslo darbo.
„Tyrėme imunitetą ir savijautą žmonių, gyvenusių karo sąlygomis, o dabar karą išgyvena visa mūsų šalis. Galbūt kada nors bus tikslinga tyrimus išplėsti, bet pirmiausia reikia nugalėti“, – sako pašnekovė.
Tyrimo rezultatai – iškalbingi
Prie įkūrimo šimtmečio artėjantis Donecko nacionalinis Maksimo Gorkio medicinos universitetas (DonNMU), prasidėjus 2014 m. karui ir daliai srities atsidūrus vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje, buvo perkeltas į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją ir tęsė veiklą Kramatorske.
Šiame universitete S. Boieva prieš 12 metų apgynė disertaciją ir dirbo Virusologijos, mikrobiologijos ir imunologijos katedros docente. 2018 m. Donecko nacionalinis Maksimo Gorkio medicinos universitetas atidarė trečiąjį medicinos fakultetą Mariupolyje ir mokslininkė su šeima persikėlė į šį miestą.
Kadangi Ukrainoje karo veiksmai tęsėsi nuo 2014 metų, pastaruosius penkerius metus DonNMU mokslininkų grupė tyrinėjo, kokį poveikį karo sąlygos turėjo sąlygiškai sveikų įvairaus amžiaus gyventojų imuninei sistemai.
„Karo pabėgėlių natūrali imuninė apsauga buvo smarkiai sumažėjusi, pirmiausia ląstelių lygmeniu. Funkciniai tyrimai parodė, kad šių žmonių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos būklės rodikliai taip pat buvo gerokai žemesni už normą.
Imuninės sistemos būklei neabejotinos įtakos turėjo patirtas stresas, depresija. Karo pabėgėliams taip pat diagnozuota hipovitaminozė, vitamino A trūkumas, kai kuriems – avitaminozė, sveikatos būklei įtakos turėjo ir prastos socialinės sąlygos“, – iškalbingus tyrimo rezultatus prisiminė doc. S. Boieva.
Teko kirsti ugnies sieną
Apie vasario 24-ąją, kai Ukrainoje prasidėjo karas ir Mariupolyje pasigirdo sprogimai, moteris iki šiol negali kalbėti be didžiulio jaudulio.
Tomis dienomis jos vyras buvo išvykęs į Kramatorską. Automobiliu nuo vieno miesto iki kito – maždaug 5 valandos kelionės, tačiau Mariupolio prieigose jau vyko aršūs mūšiai, tad pasiekti šeimą jam pavyko tik po paros.
„Dar ir tada neplanavome išvykti. Tačiau jau trečiąją karo dieną vyro bendradarbiai perspėjo, kad padėtis grėsminga, jei nevyksime tuojau pat – nebeišvažiuosime visai. Paskubomis susidėję daiktus, automobiliais išvykome Zaporižės link. Berdianskas jau buvo smarkiai bombarduojamas, prasmukti pavyko per stebuklą. Sustojome priešais ugnies sieną – dar sudvejojau, vyras sako: „Važiuojam, atgal kelio nėra.“ Taip ir prasmukome. Važiavome į niekur, tiesiog kur akys vedė“, – pasakojo S. Boieva.
Ivano Frankivske šeima prisiglaudė vyrų vienuolyne, bet po savaitės karo pabėgėlių srautas labai išaugo, vienuolyne tapo ankšta. Mokslininkė parašė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, prašydama priimti karo laikotarpiui, netrukus gavo teigiamą atsakymą ir galų gale su devynerių metų dukrele Nona atvyko į Kauną. Vyras liko Ukrainoje.
Iš karo siaubo ištrūko ne visi mokslininkai
Medicinos fakultetui Mariupolyje pastaraisiais metais buvo skiriama daug lėšų, jis buvo sparčiai modernizuojamas, pastatyti du nauji korpusai. Fakultete liko daugybės studentų dokumentai. Žvelgiant į suniokoto miesto nuotraukas, tenka susitaikyti su mintimi, kad visa tai sunaikinta.
Moteris pasakojo, kad karo pradžioje spėjo išvykti ir daugiau mokslininkų – deja, ne visi.
Mokslo darbuotojus iš Kramatorsko fakulteto evakuoti spėjo, ir šiuo metu jie skirtingose vietose – Vokietijoje, Lenkijoje ar Austrijoje, Priekarpatės kalnuose. O Mariupolis buvo apsiaustas labai greitai, ryšio nėra, daugelio mokslininkų likimas iki šiol nežinomas.
Iš kitų kolegų S. Boieva pasakojo išgirdusi, kad žuvo Biologijos katedros profesorius Olegas Fedotovas ir jo netgi negalėjo palaidoti. Tik paliko raštelį kišenėje, kad vėliau galėtų atpažinti.
Universitete – naujos galimybės
Mokslininkę su dukrele savo namuose apgyvendino LSMU profesorės Vaiva ir Vita Lesauskaitės. Pašnekovė labai vertina visą pagalbą, paramą.
„Lietuva, Kaunas, universiteto darbuotojai mus priglaudė labai šiltai ir svetingai. Sąlygos puikios, aplinkui – geranoriški, nuoširdūs žmonės, širdis tokia pilna dėkingumo, kad net žodžiais sunku išreikšti. O ir Kaune pasidairius, palaikymas Ukrainai jaučiasi visur. Taip širdingai atjausti geba tautos, kurių likimas panašus“, – kalbėjo S. Boieva.
Dukrelė Nona jau apsipranta Kauno A. Puškino gimnazijoje. Šiuo metu S. Boieva – Mariaus Jakulio Jason (MJJ) fondo stipendininkė, dirba LSMU MA Kardiologijos instituto Molekulinės kardiologijos laboratorijoje mokslo darbuotoja.
Moteris linki, kad niekam daugiau netektų patirti to, ką šiandien išgyvena nuo okupantų besiginanti Ukraina, ir kupina vilties su šeima taikiai gyventi ir tęsti darbus savo tėvynėje. „Dabar labai daug ateities priklauso nuo to, kaip baigsis karas Ukrainoje“, – sako Svitlana Boieva.