Žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Paryžiuje praėjusį pirmadienį dėl oro taršos buvo ribojamas transporto eismas, žmonės raginami naudotis viešuoju transportu. Kas daroma Lietuvoje, kai oro tarša miestuose kietosiomis dalelėmis padidėja? Atšylant orams vis dažniau išgirsime informaciją, kad miestuose kietųjų dalelių koncentracija ore viršija normą ir patariama neiti į lauką.
Suprantama, geriausia padidėjus taršai išvykti iš miesto į gamtą, bet ir mieste pagal galimybes galima džiaugtis oro malonumais, sugebėti bent sumažinti sau pačiam oro taršos pavojų. Didžiųjų miestų centruose sudėtinga išvengti kietųjų dalelių poveikio, bet galima rinktis tarp blogo ir dar blogesnio ar tarp gero ir dar geresnio.
Miestuose yra parkų, kuriuose verta pasivaikščioti. Nuo vieno objekto iki kito, jei įmanoma, patartina eiti pėstute arba važiuoti dviračiu. Tik svarbu tam pasirinkti tokias gatves, kuriose eismas ne toks intensyvus.
Manau, ne vienas esame susidūręs su žmonėmis, dramatiškai kalbančiais, koks užterštas oras, kokios ekologinės problemos, bet jie tas ekologines problemas dėsto įsikandę cigaretes. Kad ir kiek oras yra užterštas, tai tikrai neprilygsta nuodų dozėms, gaunamoms su cigaretės dūmais. Nebent žmogus specialiai apsižiojęs mašinos išmetamąjį vamzdį.
Miestuose, kur intensyvus eismas, tarša gerokai didesnė. Kiekvienas tikriausiai esame atkreipęs dėmesį: kai būnant gamtoje pravažiuoja vos viena mašina, jaučiame išmetamųjų dujų kvapą, o mieste, kai intensyvus eismas vyksta keliomis eilėmis, šalia stovėdami tarsi ir neužuodžiame to dvoko. Akivaizdu, kad tarša yra, bet, kita vertus, kiek būnančių gryname ore įsikanda cigaretę ir „naudojasi“ to gryno oro teikiamais brangiais malonumais?
Mieste galėtume bendrąją taršą gerokai sumažinti, jei kuo daugiau naudotumėmės dviračiais, kur galima, eitume pėstute arba važiuotume viešuoju transportu. Dabar vyrauja įprotis norint pasiekti objektą, esantį už 500–1000 metrų, sėsti į automobilį ir važiuoti, užuot ėjus pėstute.
Padidėjus taršai, raginimas neiti į lauką skamba gana dviprasmiškai: reikia kvėpuoti bent jau savo paties užterštu oru, neatidaryti langų, kad tie vidaus teršalai nesusimaišytų su lauko? Gal paprasčiausiai dažniau reikia išsivėdinti gyvenamąsias ir darbo patalpas, nes jų tvankumas ir užterštumas neretai tampa ne mažiau pavojingas nei kietosios dalelės.
Jei gyvename mieste, galime pasinaudoti aktyviu turizmu gamtoje, išsiruošti vasarą uogauti, rudenį grybauti į mišką, pasivažinėti nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose dviračiais ir panašiai. Šįkart apie švaraus ir gryno oro naudą pakalbėkime ir kiek plačiau. Vydūnas kvėpavimo pratimais (ir kitais būdais) išsigydė džiovos ligą (tais laikais ji buvo sunkiai išgydoma). Tai rodo tinkamo kvėpavimo, švaraus oro galią, gilaus diafragminio kvėpavimo naudą.
Šia proga prisiminsiu ir lietuviškas pirtis. Jose besikaitinant kartu kvėpuoja oda ir plaučiai. Gaila, kad sugebėjome per pertvarkas sunaikinti vos ne visas visuomenines pirtis. Kai kuriuose miestuose yra likusios vos kelios. Vilniuje – nė vienos. Tai baisus praradimas.
Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, apie 20 proc. mūsų sveikatos priklauso nuo aplinkos, ekologijos. Tikrai svarbią dalį tų 20 procentų sudaro oras. Jį galime kažkiek pasirinkti. Pirmiausia galime pasirinkt į save netraukti per tūkstančio cheminių nuodingų junginių, esančių rūkalų dūmuose.
Galime pasidžiaugti, kad sugriežtinta ES Tabako produktų direktyva lemia vis sunkesnius laikus šiai žudikiškai pramonei. Bet šio verslo veikėjai labai intensyviai savo vartotojų būrį didina besivystančiose pasaulio šalyse. Australija parodė pavyzdį. Džiugu, kad ir kitos šalys atlieka vis griežtesnę šios pramonės kontrolę. Tik paradoksas: kodėl reikėjo jiems leisti nužudyti tiek žmonių? Jei gatvėje eitų koks žmogus ir mums po nosim papurkštų kokių itin nuodingų medžiagų, labai pasipiktintume, kreiptumėmės į atitinkamas institucijas dėl žalos, o kai tai šalia mūsų manieringai daro rūkaliai – tai normalu? Nesipiktiname?
Kad kiek labiau pasipiktintume šia kriminaline pramone, verta internete susirasti per LRT rodytą išsamų ir tikrai vertą dėmesio kanadiečių ir prancūzų filmą apie tabako pramonę „Tabakas, sulaikykite kvėpavimą!“. Šis filmas parodo niekšišką tabako pramonės galią daryti įtaką vyriausybių priimamiems sprendimams. Ne žmonės apsisprendžia rūkyti ar ne, o tabako pramonė, orientuodamasi į vaikus ir paauglius, strategiškai pripratindama prie šios narkotinės priklausomybės. Jei viso pasaulio tabako pramonę sujungtume į vieną darinį, tai šiuo metu būtų ne daugiau nei dešimt valstybių, kurių finansai viršytų tabako pramonės lygį.
Taigi, kalbėdami apie bėdas, ligas, ekologiją, oro taršą, pirmiausia pagalvokime: „O ką aš galiu padaryti, kad apsaugočiau save ir kitus, ką galiu padaryti, pasirinkti, kad pasinaudočiau gamtos duodamais turtais veltui?“
Ir vėl prisiminkime gerą maldelę: „Viešpatie, suteik man stiprybės priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties, kad sugebėčiau atskirti vieną nuo kito.“
Juozas Dapšauskas