Daugelis mūsų sulig Naujaisiais metais, gimtadieniu ar kita svarbia gyvenimo riba imame planuoti, kviestis pokyčius. Surašome ilgiausius jų sąrašus, nes suprantame, kad tai – mūsų laimingesnio, gražesnio gyvenimo žemėlapis. Kaip susidaryti asmeninį laimės ir sėkmės žemėlapį ir, svarbiausia, kaip jį paversti tikrove, kaip siekti užsibrėžtų tikslų ir sulig kiekviena diena jaustis vis geriau, padeda atsakyti nauja lietuviška leidyklos „Alma littera“ išleista saviugdos knyga „Sielos aritmetika. Praktinis gidas teigiamų pokyčių link“.
Pasak knygos autorės asmeninių pokyčių konsultantės Leonoros Blekaitytės, savo svajonių sąrašus paversti tikrove trukdo trys tarpusavyje labai susijusios priežastys: baimė, atidėliojimas ir įpročiai.
Kodėl daugelio svajonės nevirsta tikrove ir lieka tik norų, planuojamų pokyčių sąrašuose?
Nes vien norų negana, juos susirašę turime pereiti prie veiksmų, kurie veda svajonių realizavimo link. Žmogus gali pasiekti viską, ko nori, – kitaip tie norai net nebūtų atėję jam į galvą. Tik reikia suvokti savo norų kainą, tai yra ką turėsime padaryti tam, kad fantazijos taptų tikrove. Dar viena būtina norų įgyvendinimo sąlyga – jie turi būti tikri.
O kaip norai gali būti netikri?
Bet mes esame jų pilni! Siekiame tikslų, kurie yra ne mūsų pačių, o suformuoti aplinkos. Pavyzdžiui, vaikai dažnai renkasi tėvų profesijas, nes jiems tai yra sektinas pavyzdys, nors jie patys turi visiškai kitokių svajonių, talentų, pašaukimą. Lygiai taip pat nelabai sąmoningai „prisimatuojame“ ir standartinę socialinę struktūrą: mokslai, darbas, šeima, sodas… Tokių valdančių schemų, kurios tarsi yra mūsų dalis, galvose turime daugybę! Tai lyg lustinės kortelės mūsų smegenyse, dėl kurių elgiamės pagal tam tikrus modelius, nes tėvai darė taip pat ir bendraamžiai eina tuo pačiu keliu.
Kodėl tai blogai?
Žmogus nesąmoningai prisiima vieną ar kitą gyvenimo modelį. Ima gyventi, kaip gyvena visi, nepagalvojęs, ar tai iš tikrųjų tinka būtent jam. Nes nebūtinai ėjimas geriausiai išmintu keliu patenkins konkretaus individo poreikius bei jo galimybes realizuoti save. Ir jei į savus poreikius neatsigręžia, jei neįsiklauso į save, žmogus jaučiasi nelaimingas net jei kitiems iš šalies atrodo, kad jo gyvenimas rožėmis klotas. Šokdami pagal sociumo dūdelę galime tikėtis šiokio tokio saugumo, bet asmeninė laimė – tai jau mūsų pačių reikalas.
Bet daugelis žmonių tokiems dalykams – įsiklausyti į save, užsiimti malonia veikla, skirti laiko sau ir t. t. – tiesiog neturi laiko: darbas, šeima, vaikai…
Turėti laiko kam nors ar ne, sprendžiame patys. Juk mes randame laiko dalykams, kurie yra prioritetiniai. Ir jei neskiriame laiko patiems sau, vadinasi, patys sau esame paskutinėje vietoje po darbo, vaikų, vakarienės ir suplautų indų.
Apskritai laiko trūkumas yra XXI amžiaus absurdas. Juk mes žinome, kiek para jo turi. Jo yra lygiai 24 valandos per parą, nei daugiau, nei mažiau. Tai kaip jo gali vieniems trūkti, o kitiems – ne?
Laiko stygiaus pojūtį labiausiai lemia tai, kam jį skiriame. Laiko trūkumas tampa skausmingas tada, kai jo nebelieka vidinį alkį malšinantiems dalykams – sąmoningumui, intelektui, esybei. Todėl laiko trūkumas yra ženklas, jog iš tikrųjų neskiriame laiko sau, savo gyvenimo prasmei, savo sielai, kurios nepatenkinsime pasirūpinę buitimi, pavyzdžiui, išplovę grindis. O rūpindamiesi savo vidumi jaučiamės laimingi, ir mums reikia mažiau valandų išoriniams dalykams ir materijai aptarnauti. Juk kai jaučiamės laimingi, mums reikia mažiau daiktų, veikimo, maisto, net pastangų darbui ir panašiai. O kai jautiesi laimingas, jautiesi galingas, pats laikas tampa geriausiu draugu. Ima vykti teigiami vidiniai pokyčiai, jie atsispindi ir materijoje.
Grįžkime į pradžią. Susirašėme norų, svajonių sąrašą. O kas toliau?
Toks sąrašas – jau pusė kelio, nes tai, kas plaukioja mūsų mintyse, dažnai ir lieka jose plaukioti. Kai norime neaišku ko, tai dažniausiai ir gauname neaišku ką, − nesutelkiame dėmesio į konkretų tikslą. Labai dažnai žmonės nori turėti daugiau pinigų. Tai pagalvokime, kokių veiksmų reikia imtis tam, kad jų būtų, kokias kompetencijas, padedančias užsidirbti, galime lavinti? Prieš imantis siekti tikslų, turime patys sau nusistatyti diagnozę ir išsirašyti receptą. Nes jei girdime save ir žinome savo tikruosius norus, lengvai randame ir atsakymus, kaip juos įgyvendinti.
Daugybė žmonių suvokia, ko nori, bet taip niekas ir neįvyksta…
Nes mūsų svajonės ir didžiausi norai dažniausiai susiję su pokyčiais ir senųjų įpročių keitimu. O pokyčių žmogus bijo, jie nepatogūs net jei reiškia teigiamus rezultatus labai netolimoje ateityje. Kad ir koks nepatenkintas savimi ar aplinka žmogus būtų, savaip tai, kas įprasta, teikia saugumo. Na taip, turiu antsvorio, bet vakare galiu pagerinti dieną gardžia vakariene ir pasidžiaugti bent keliomis laimės valandomis. Na taip, vyras šiurkštus, bet kitos ir tokio neturi ir visus gyvenimo iššūkius turi atlaikyti vienos. Žmogus bijo, kad ką nors pakeitus bus blogiau, ir pokyčių nesiima. Bet kodėl mes manome, kad bus blogiau? Ogi dėl galvoje esančių lustinių kortelių, kurių mums prikimšta nuo mažens: neik į lauką sutemus – pavojinga ir t. t. Tos lustinės kortelės mums diktuoja negatyvius ateities scenarijus ir, jei norime ką nors gyvenime keisti, turime tuos scenarijus sąmoningai perrašyti.
Kad būtų laimingas ir pagaliau imtųsi jam svarbių pokyčių, žmogus turi aptikti jį veikiančias automatines mintis, projekcijas – iš anksto nesąmoningai suformuotas reakcijas į skirtingas situacijas. O kas jei už tos automatinės neigiamos reakcijos laukia kas nors gražaus ir gero? Tačiau žengti pirmą žingsnį kitur ir kitaip, nei esame įpratę, nelengva, todėl dažnai liekame ten pat, kur esame. Bet kaip kitaip galime keisti savo gyvenimą – tik atsikratę išankstinių nuostatų, blogos patirties ir baimių.
Dažnai pokyčius esame linkę atidėlioti…
Atidėliojame, nes esme priklausomi nuo rutinos. Bet jei norime keistis, savo rutiną turime permąstyti ir sąmoningai keisti. Pavyzdžiui, jei esame linkę vakaroti prie televizoriaus, tai gali būti didžiausias atradimas išeiti pasivaikščioti į lauką, pabūti su savomis mintimis. Pakeitus net ir mažiausią dalyką galima atrasti tiek, kiek į kitą pasaulio kraštą nuvykę nepamatysite, nes didžiausios Amerikos ir atradimai – mūsų viduje.
Beje, jei pokyčių neskatiname patys, jie vis tiek ateina į mūsų gyvenimą, tik jau tada mums atrodo, kad Dievas ar kokios kitos jėgos baudžia, nes susitvenkę pokyčiai užgriūva visa savo jėga. Anksčiau galėjome keistis patys, o dabar tai jau vyksta tarsi per prievartą. Bet juk žmogaus tikslas – tobulėti, augti, tad jei patys nesiimame pokyčių, tada jie tiesiog ištinka. Pokyčius įprasta sieti su rizika. Bet iš tikrųjų nerizikuodami patys mes rizikuojame gerokai daugiau!
Ir kaip elgtis tada, kai vykstantys pokyčiai – jau ne mūsų valioje?
Dažniausiai tai būna neįsiklausymo į save rezultatas, kai laiku nepadarėme to, ką jautėme turintys atlikti. Tačiau visada galima pasirinkti būti ne pasyviems, tai yra susitaikantiems su mintimi, kad niekas nuo mūsų nepriklauso, o gyvenimas tik vėto ir mėto kaip kokį bejėgį žaislą, o aktyviems – prisiimti atsakomybę už savo atliktų arba neatliktų veiksmų padarinius. Patikėkite, toks žmogus tampa visagalis! Įsibėgėjusių pokyčių jis jau nebesustabdys, bet ir juos, nešančius su didele jėga, galima išnaudoti savo naudai.
Kalbate apie darbą su savimi… O kaip dėl stebuklų, kai tiesiog spragtelėjus pirštais svajonių sąrašas virsta kūnu?
Iš tikrųjų darbas su savimi, gebėjimas įsiklausyti į save, atrasti savo stiprybes ir yra tas stebuklas. Juk atradę savo talentą, milijoną, jei apie tokį svajojame, uždirbsime greičiau. Vis dėlto tam tikrų dalykų, kuriuos esame linkę vadinti stebuklais, dirbdami su savimi tikrai galime tikėtis. Juk kai imame girdėti save, laviname savo nematomus instrumentus – intuiciją, labai stiprų vidinį žinojimą, nuojautą ir kitas stipriąsias savybes, dėl kurių einame per pasaulį daug lengviau, tarsi pagavę mums reikalinga kryptimi pučiantį vėją ar atsidūrę ant galingos vandenyno bangos keteros, su kuria mums pakeliui. Ir tada iš šalies žmonėms atrodo, kad va šitam laimės kūdikiui tai pakanka tik panorėti – viskas pavyksta. Ir išties dėl savo intuicijos, vidinio pagavumo žmogus į savo tikslus juda žymiai greičiau, kartais tereikia peržengti mažą plonytę raudoną liniją, skiriančią baimę nuo svajonės, pačiam žengti vos vieną žingsnį, o likę 99 nunešami tarsi ant paties mums talkinančio gyvenimo sparnų. Visų šių stebuklų priežastis – santykis su savimi. Turiningas laikas su savimi – tai investicija, dėl kurios niekuo nerizikuojame.