Artėjant Motinos dienai, Kauno miesto širdyje – Laisvės alėjoje – įsikūrusiame restorane „Soul. Laisvė“ buvo atidaryta menininkės Ievos Bosaitės-Bliūdžienės tapybos darbų paroda. Kūrėjai ši paroda itin reikšminga – Ieva ją paskyrė prieš metus anapilin išėjusios didžiausios savo įkvėpėjos – mamos – atminimui ir garbei.
Ieva Bosaitė-Bliūdžienė 
Parodos proga lėmė ir ypatingą renginio nuotaiką. Jo metu skambėjo gražiausi žodžiai apie mamas, kurios dėl savo vaikų pasiryžusios kalnus nuversti, kurios ne tik dovanojo gyvybę, bet ir perdavė gražiausias vertybes.
Renginio pradžioje parodos autorė prisiminė įkvepiančią savo mamos asmenybę – būtent iš jos žodžių ir darbų Ieva mokėsi gerumo, atjautos, supratingumo.
„Mano mamai visi žmonės buvo lygūs, ji visus stengdavosi suprasti, užjausti jų kančią, ji mokė nelaikyti pykčio, atleisti. Mokė mus mylėti. Būdama socialine darbuotoja, ji kasdien aukodavo save žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Todėl ir šis renginys ne tik apie mane, bet ir apie kitus. Apie pagalbą kitam. Džiaugiuosi, kad tai, ko mane mokė mama, galiu kartu su jumis perteikti darbais ir dar labiau įprasminti šią dieną“, – kalbėjo I. Bosaitė-Bliūdžienė.
Ypatingomis renginio viešniomis tapo mamos, auginančios negalią turinčius vaikus ir dedančios itin daug pastangų, kad savo atžaloms sudarytų kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Viena jų – Asta Kuktienė, auginanti cerebriniu paralyžiumi ir epilepsija sergančią paauglę dukrą. Puikiai suprasdama neįgalių vaikų ir jų šeimų problemas, poreikius, moteris įkūrė įtraukiojo ugdymo vaikų dienos centrą „Vilties spindulėlis“. Jis išskirtinis tuo, kad jame fizinę ar protinę negalią turintys vaikai leidžia laiką su neturinčiais negalios. Astos įsitikinimu, svarbu, kad vaikai nebūtų skirstomi į sveikus ir ne, visi jie lygūs.
Kita renginio viešnia Silvija Kopūstienė augina dukrelę Elzę, turinčią itin retą įgimtą Edvardso sindromą. Ši diagnozė pakeitė šeimos gyvenimą, tačiau išmokė vertinti ir branginti kiekvieną dieną. Ir kartu parodė, kokia begalinė yra mamos širdis. Silvija, vos gimus dukrelei, išgirdo frazę, kad Edvardso sindromas yra nesuderinamas su gyvybe: teigiama, kad 95 proc. šį sindromą turinčių vaikų miršta pirmaisiais gyvenimo metais. Tačiau mamos ir visos šeimos meilė, begalinis rūpinimasis daro stebuklus – mažoji Elzė nepaklūsta statistikai ir skaičiuoja jau aštuntus gyvenimo metus.
Parodos autorė I. Bosaitė-Bliūdžienė pakvietė renginio dalyvius sukurti bendrą paveikslą – nuspalvinti gėlių kompoziciją – ir šį kūrinį, kaip bendrystės, vilties ir palaikymo simbolį, padovanojo S. Kopūstienei.
„Gyvenimas, kaip ir tas paveikslas, būna visoks – kupinas skirtingų, baltų, nespalvotų gėlių… Ir tik nuo mūsų priklauso, kokias spalvas jam suteiksime, kiek pastangų įdėsime siekdami išmarginti savąjį pasaulį, mums likimo siųstas skirtingas gėles“, – kalbėjo kūrėja.
I. Bosaitė-Bliūdžienė parodos atidarymo vakarą pristatė modernius abstrakčiosios tapybos darbus. Jos paveiksluose vyraujanti ryškių spalvų gama, simetrija ir atsikartojimai perteikia emocijas ir istorijas, kurias kiekvienas žiūrovas gali „perskaityti“, remdamasis asmenine patirtimi.
„Abstrakčiosios tapybos paveikslai nesuteikia mums nuorodų, kaip matyti, ką įžvelgti, kiekvienas paveikslo žiūrovas yra kūrėjas, galintis kasdien iš naujo atrasti paveikslo prasmę ir reikšmę, atverti simbolius, remdamasis asmenine patirtimi ir emocine būsena, – sakė kūrėja. – Abstrakčioji tapyba leidžia kurti naują realybę, nukelia mus į kitą pasaulį. Tai mistikos kupini paveikslai – tarsi vizijų ar sapnų atspindžiai.“
Kūrėja mėgsta išbandyti įvairias technikas: dažus ir lieja, ir tepa su voleliu, šiurkščiu teptuku, mentele, pirštais.
I. Bosaitė-Bliūdžienė – įvairiapusė menininkė. Jos kūrybos namuose „Pasaulio sauja“ gimsta ne tik abstrakčiosios tapybos paveikslai, bet ir keramikos darbai, daugiausia skulptūros, vazos, vazonai. Ji taip pat rašo eilėraščius, istorijas vaikams. Parodoje galima susipažinti ir su žodine Ievos kūrybos dalimi – poezija. Kone kiekvienas jos paveikslas turi savo istoriją ir jo emociją nusakantį eilėraštį.
Paklausta apie kūrybinį procesą, autorė pabrėžia laisvės svarbą: „Man patinka kūryba, kuri neįrėmina žmogaus, kuri suteikia jam laisvę. Laisvė man – viena didžiausių gyvenimo vertybių ir siekių. Aš pasikliauju procesu, stebiu, kur jis mane nuves, kurdama tiek eilėraščius, tiek paveikslus, tiek keramikos darbus. Kai tave pagauna procesas, jauti – tai ne tik darbas – tai terapija.“
Menininkė atvira – būtent kūryba jai padėjo atsitiesti po skaudžiausio gyvenimo įvykio – mamos netekties. O siekiant savo kūrybinių svajonių ją palaiko ir padrąsina žinojimas, kad būtent tokio kelio jai linkėjo mama.
„Ji visą gyvenimą mane labai palaikė, norėjo, kad siekčiau svajonės pradėti savo kūrybos verslą, tad jaučiu atsakomybę mamai ir kaskart, kai sudvejoju, prisimenu tai“, – pasakojo I. Bosaitė-Bliūdžienė.
Regimanto Zakšensko nuotraukos
