Užsukusius į Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžeriją pasitinka egzotiškas, saldus aromatas. Jį skleidžia seniausia ir aukščiausia palmė – palmetinė sabalpalmė (Sabal palmetto (Walt) Lodd.).
„Ši palmė pas mus iš Italijos Modenos botanikos sodo atkeliavo 1949 m. Mūsų žiniomis, apie 12 metrų palmė yra aukščiausia ne tik VDU Botanikos sode, bet ir visoje Lietuvoje. Natūraliai palmetinės sabalpalmės yra paplitusios Atlanto vandenyno skalaujamose pietrytinėse JAV teritorijose, Kuboje, Bahamose“, – sakė VDU Botanikos sodo Gėlininkystės kolekcijų sektoriaus vyr. specialistė Renata Čanovienė.
Palmetinė sabalpalmė buvo pasirinkta simboliu net dviejose JAV valstijose – Floridoje ir Pietų Karolinoje. Pastaroji sabalpalmės atvaizdu netgi papuošė savo vėliavą.
Anot R. Čanovienės, tai – labai atsparus augalas, prisitaikęs išgyventi įvairiomis, net ir ne itin palankiomis, aplinkos sąlygomis – esant nedidelėms sausroms, užsistovėjus vandeniui, nuo vandenyno pučiant stipriems druskos prisotintiems vėjams. Žiemą gali ištverti šalčius net iki –13 °C. Kad sabalpalmės gerai augtų, tereikia karštos ir drėgnos vasaros.
Palmetinė sabalpalmė užauga iki 20 m aukščio, o vėduokliški lapai gali siekti net 3 m ilgio. Žydi pavasarį apie 1 mėnesį. Žiedeliai smulkūs, kreminės spalvos, susitelkę į didelius 1,5–2,5 m žiedynus.
Šios palmės vaisiai – iki 1 cm ilgio uogos, kuriomis mielai smaguriauja įvairūs paukščiai ir taip išplatina sėklas po visas apylinkes. Sėklos sudygsta be jokio vargo ir taip gausiai, kad dažnai sabalpalmė laikoma piktžole.
Liaudyje palmetinė sabalpalmė dažnai vadinama kopūstpalme, nes viršūninių pumpurų skonis primena kopūsto šerdį ar artišoką. Anksčiau jie buvo naudojami maistui. Iš lapų gaminami šepečiai šveitimui bei krepšiai. Sėklos nuo seno buvo naudojamos natūraliojoje medicinoje, nestipriai karščiuojant, esant antsvoriui ar danties skausmui. Sabalpalmės mediena lengva, minkšta ir atspari vandeniui, dėl to plačiai naudojama krantinės poliams.
Botanikos sodo nuotr.