Kelionių entuziastas Edvinas Greičius gyvendamas Balyje pramoko indonezietiškai, studijavo krašto kalbą ir kultūrą. Važinėdamas dviračiu po stačiausias įkalnes, puikiai susipažino su sala, ir dabar visus besidominčius šia paslaptinga egzotika kviečia leistis į nuotykius. Edviną labiausiai žavi miesto gyvenimas, vietinis maistas ir tai, kad Balis – labai įvairus. Pašnekovas teigia, kad svarbiausia nebijoti bendrauti su čionykščiais gyventojais, nes tik taip atsivers neregėti kultūriniai klodai, o šiemet išleistoje knygoje „Balio kerai. Keliautojo gidas“ pateikia glaustą informaciją norintiems pažinti šį kraštą.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado kelionės? Kas paskatino susidomėjimą jomis?
Pirmoji kelionė lėktuvu įvyko tada, kai man buvo 10 metų. Labai domėjausi „Lego“ ir turėjau daug konstruktorių. Laimėjęs atranką žaidime, vykau į pramogų parką „Legoland“. Skridau iš Kauno į Palangą, o iš jos – į Bilundą. Tuomet supratau, kad kelionės lėktuvu visai nebaisus dalykas.
Vis dėlto kita mano kelionė buvo tik po dešimties metų. 2009 metais, kai tik radau sau priimtinų kainų bilietus, pradėjau galvoti apie keliones į tam tikrus Europos miestus. Tad pigių oro linijų atsiradimas taip pat paskatino keliauti. Mano teta gyveno Paryžiuje ir vasarą susitikęs su ja pažadėjau, kad, susitaupęs pinigų, atvyksiu pasisvečiuoti rudenį. Susitaupiau reikiamą sumą ir nuskridau savaitgaliui į Paryžių. Šios kelionės metu užsikrėčiau kelionių virusu. Paskui į Paryžių grįždavau vienas arba su seserimi, tad Prancūzijos sostinėje iš visų Europos miestų esu buvęs daugiausia kartų.
Esate lankęsis ne viename tolimame krašte. Kiek šalių esate aplankęs ir kuo likote sužavėtas?
Neskaičiuoju aplankytų šalių. Nesu toks didelis fanatikas (juokiasi). Esu aplankęs maždaug 30–40 šalių, bet mano kryptis plečiasi ties Rytų ir Pietryčių Azija, turiu tikslą užpildyti šilko kelią tarp Europos ir Azijos šalių. Visgi niekur neskubu, nes žinau, kad atsidursiu man reikiamose vietose. Indonezijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje nuolatos vedu ekskursijas. Kol keliaudavau atsitiktinai, po Europos miestus, bandydavau atrasti, kas mane labiausiai traukia. Paryžiuje gyveno artimieji, taip pat mane domino miesto gyvenimas, daug muziejų. Italijoje esu keliavęs doktorantūros studijų tikslais, nes ten vykdavo konferencijos. Šioje šalyje atradau kraštovaizdį, maistą, važinėjimą dviračiais. Kiekvienai šaliai būtų galima priskirti tam tikrus traukos objektus, bet labiausiai žavi aktyvus gyvenimas ir kulinarinė kultūra. Kelionėje man labai svarbu išmėginti tai, ką mėgsta vietos gyventojai. Kitaip kelionė nebūtų įskaityta. Taip pat noriu perprasti ir tam tikrus religinius dalykus. Daugelyje Rytų šalių vyrauja budizmas, tad noriu pažinti šią religiją, ją paaiškinti sau pačiam ir ekskursijų dalyviams.
Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su Indonezijos salomis? Kas Jus labiausiai nustebino? Kas sukėlė daugiausia iššūkių?
Pirmoji kelionė į Indoneziją buvo atsitiktinė. Tikrasis tikslas buvo antrą kartą nukeliauti į Japoniją. 2017 metais dirbau finansų institucijoje, ir mano kolega taip pat domėjosi kelionėmis į tam tikrus kraštus su ribotais ištekliais, nes kelionės būdavo brangios. Kolega pasiūlė skristi į Singapūrą su sąlyga, kad parskrisiu iš Osakos į Vilnių, o bilietas tekainavo 200 eurų, tad nusprendžiau vykti. Buvo nemažas laiko tarpas tarp skrydžio iš Singapūro į Osaką. Nutariau, kad neverta skristi tiesiogiai į Japoniją, nes turėjau ribotas galimybes. Dėl to atsitiktinai pasirinkau vykti į Indoneziją, Balio salą (apie ją nežinojau nieko) ir iš jos kažkaip nusigauti į Japoniją. Susiradau pigų viešbutį, o oro uoste mane pasitiko vairuotojas. Jis vežė nežinia kur, ir aš paprašiau, kad jis sustotų pavalgyti. Valgiau nasi ayam – aštrų patiekalą, pagamintą iš ryžių ir vištienos. Atsidūriau džiunglėse ir tik po daugiau nei dienos supratau (juokiasi), kad Balyje visko daug daugiau, tik reikėjo iš tų džiunglių ištrūkti. Po truputį, dėliodamas mozaiką supratau, kad Balis yra labai įvairus – tai ir buvo labiausiai nustebinęs dalykas. Daugiausia iššūkių sukėlė karštis ir bandymas susigaudyti, kur esu. Žinoma, reikėjo susidėlioti maršrutą, tačiau ilgainiui tai tapo tikru malonumu – juo dabar ir gyvenu.
Papasakokite, koks buvo įsimintiniausias nuotykis Indonezijoje.
Balyje yra daug hinduistinių šventyklų, išdėliotų pagal pasaulio šalis. Viena iš tokių šventyklų, esanti Balio salos rytinėje dalyje, – Lempuyang Luhur. Dažnai į ją vykstama pasidaryti nuotraukos Dangaus vartuose, kuriuose, jei geras oras, matosi Agungo ugnikalnis – aukščiausias salos kalnas.
Balyje dažniausiai keliaujama su privačiais vairuotojais. Vairuotojas klausė, kokiu tikslu vykstu į šventyklą, kuri įdomi tik hinduistams. Sakiau, kad tiesiog domiuosi, nes noriu pažiūrėti, kaip atrodo Dangaus vartai. Važiavome daugiau nei tris valandas. Šventykla yra iš keleto aukštų, bet ant aukšto kalno yra ir pagrindinė šventykla, į kurią reikia lipti tūkstančius laiptelių, o iš šonų kartais atakuoja beždžionės. Užlipęs į viršūnę, žiūrėjau į laikrodį, nes žmonės angliškai klausė, ar žinau, koks dabar aukštis, ir išgirdau turistus, kalbančius lietuviškai. Pasirodo, tai buvo šeima iš Klaipėdos (linkėjimai jiems). Paradoksas, kad sutikau lietuvius tuo metu nepopuliarioje šventykloje. Tądien supratau, kad toje saloje yra kažkas, kas traukia žmones, ir galbūt yra tai, ko negaliu matyti savo akimis.
Apibūdinkite įprastą dieną Balyje. Ar ji kuo nors išsiskiria nuo eilinės dienos Lietuvoje?
Mano pomėgis – dviračiai. Dažnai važinėdavau aplink salą, džiunglėse, tad pagrindinis skirtumas, kad dieną pradėdavau labai anksti – 6 ar 6:30 valandą ryte, o grįždavau per pietus ir tuomet būdavau kondicionuojamoje patalpoje. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atvykus į Balį norisi maudytis vandenyne, būti lauke, tačiau daugeliu atvejų karštis pakiša koją. Vietinių Balio gyventojų diena gerokai skiriasi nuo mūsų tautiečių dienos. Jie keliasi 4 ar 4:30 valandą ryte, vyksta aukojimas indų dievams – jis būna kasdien, bent tris kartus dienoje. Uždegami smilkalai, padedamas gėlių krepšelis ir paliekamas koks nors valgomas objektas, pavyzdžiui, pakelis sausainių. Ir tai yra vienas iš esminių skirtumų, nes Balyje viskas, kas susiję su žmonių gyvenimu, yra ritualas. Čia aukojimai vyksta nuolatos, o Lietuvoje tik paminime religines šventes, pavyzdžiui, uždegdami žvakelę per Vėlines. Kiekvienas kaimelis turi po tris šventyklas ir kiekvieni namai turi po šventyklą. Išpažįstami ne tik trys pagrindiniai dievai, bet ir daug atmainų. Daugelis namų turi savo protėvius ir dievybes, kuriems meldžiasi.
Ar lengva susidraugauti su vietiniais Balio gyventojais? Ar jie itin skiriasi nuo mūsų tautiečių?
Įdomus faktas – yra ne tik indoneziečių kalba, bet ir baliečių kalba, kuri turi sąsajų su sanskrito kalba, kaip ir lietuvių kalba.
Jei esi gerai nusiteikęs – susidraugauti su vietiniais nesunku. Užsieniečiai, kurie neatsiriboja nuo komunikacijos su vietos gyventojais, gyvena įdomiau nei tie, kurie su vietiniais susiduria tik aptarnavimo srityje, pavyzdžiui, užsisako maisto. Atvirumas ir smalsumas yra tikra vertybė. Pavyzdžiui, vyksta vestuvės, jūs galite sustoti prie namų ūkio vartų ir pasiprašyti į vidų, reikės pasirašyti svečių knygoje ir taip galėsite dalyvauti šventėje. Man pačiam teko groti vietiniame orkestrėlyje, jame būdamas supratau, kad su baliečiais bendrauti lengva, nes orkestre buvo tiek Balio gyventojų, tiek užsieniečių.
Kaip pavyko suderinti darbą, mokslus ir keliones? Ar nekilo finansinių sunkumų gyvenant toli nuo gimtinės? Kokiomis veiklomis užsiėmėte gyvendamas svetur?
Stengdavausi keliauti savaitgaliais arba kai sutampa daug šventinių dienų. Tik studijuodamas doktorantūroje supratau, kad didelė motyvacija man buvo akademinės išvykos. Lankydavausi moksliniuose renginiuose, kur reikėdavo pristatyti savo tyrimus. Anksčiau apie nuotolinį darbą niekas nekalbėdavo, tad tekdavo imti atostogas. Kai prasidėjo rimtesnės kelionės į tolimus kraštus, turėjau apsispręsti, kuriam laikui man užteks santaupų, tačiau man pavykdavo rasti aukso viduriuką, kiek ir kur galiu atostogauti. Finansinių sunkumų patirti galima visada, tačiau šią problemą išsprendžia tikslus planavimas. Dirbdavau ir nuotoliu – užsiimdavau vertimu, rašydavau tekstus kelionių žurnalams. O važinėdamas dviračiu po Balio salą supratau, kad galiu vesti ekskursijas, nes žinau gerokai daugiau nei standartinis užsienietis, tad susisiekiau su kelionių agentūromis ir viena jų paprašė parengti maršrutą. Supratę, kad gebu iš bet kokios pusės jį parengti, pasiūlė man bendradarbiauti ir po poros savaičių jau vykau į Singapūrą pasitikti lietuvių.
Jūsų slapyvardis – Bali Mowgli. Kaip kilo mintis pasivadinti būtent taip?
Mintis taip pasivadinti kilo, kai, važinėdamas po salą sportiniu dviračiu, nusprendžiau važiuoti ieškoti krioklių. Tada supratau, kad negaliu pašonėje palikti dviračio, nes nežinau, ar jį rasiu, ar niekas nepavogs. Todėl dviratį nešiojausi ant peties, ir taip supratau, kad esu XXI amžiaus Mauglis, kuris eina basas per molį ir nuėjęs prie krioklio maudosi. Beje, per 2019 metų Kalėdas nuo savo merginos dovanų gavau marškinėlius. Juose aš vaizduojamas su dviračiu – tai ir simbolizuoja mano hobį.
Šiemet buvo išleista Jūsų knyga „Balio kerai. Keliautojo gidas“. Kaip kilo idėja pasidalinti mintimis būtent tokiu formatu? Koks pagrindinis šios knygos tikslas ir kam ji gali būti naudinga?
Prieš pandemiją pradėjau dėlioti šį leidinį. Buvau užsibrėžęs kiekvieną dieną parašyti bent po vieną puslapį leidiniui. Tačiau buvo rizikinga išleisti knygą apie keliones tokiu metu. Tik gerokai po pandemijos, praeitų metų vasarą, atgaivinau šį projektą ir išsiunčiau rankraštį leidykloms. Žurnalo „Kelionės ir pramogos“ redaktorė Onutė Nosevičienė (labai ačiū jai už pasitikėjimą) atsakė, kad jis bus išleistas. Manau, kad debiutas buvo geras, nes sutikau žmonių, kurie norėjo tokios knygos arba buvau pakviestas dalyvauti renginiuose.
Ši knyga naudinga tiems, kurie į Balį nori keliauti pirmą kartą. Viską, ko nepaminėjau šiame interviu, rasite leidinyje (šypsosi). Tikslas – sudėti visą informaciją lietuvių kalba, kuri gali praversti keliaujant Balyje, nes iki šiol tokio leidinio nebuvo.
Kokie Jūsų ateities planai? Ar artimiausiu metu planuojate leistis į naujas keliones?
Planuoju tęsti keliones ir rašymą apie jas. Esu neoficialiai pažadėjęs, kad bus leidinys apie Japoniją. Jis bus kitoks nei visi – jame žadu aptarti dalykus, kuriuos pastebėjau pats ir kuriuos supratau besimokydamas japonų kalbos. Turiu idėjų aprašyti ir kitas šalis.
Žadu leistis į naujas keliones. Šiuo metu esu Tbilisyje, tačiau vasara turbūt bus ramesnė, nes ir atkakliausiems keliautojams reikia pailsėti (juokiasi). Rudeniop yra planų keliauti į Australiją, Mongoliją, žinoma, planuoju grįžti ir į Balio salą.
Tarp mano krypčių atsirado ir kalnų žygių kryptis – keliauju į nuostabaus grožio Lofoteno salas Norvegijoje. Čia ką tik vedžiau žygius su vienu kelionių organizatoriumi.
Ko palinkėtumėte norintiems išmėginti tolimas keliones, tačiau nedrįstantiems ir ko linkite sau pačiam?
Siūlyčiau nebijoti užmegzti kontakto su vietiniais gyventojais. Komunikacija su čionykščiais gyventojais jums atvers kultūrinius klodus, kurių galite nepamatyti net atostogaudami keletą savaičių. Praktinis patarimas – skriskite į tas vietoves, iš kurių galite vykti į aplinkines šalis. Pavyzdžiui, apsilankykite Singapūre kelioms dienoms, ir per jas suvoksite, kas jus labiausiai traukia, nes jame rasite atskirų tautų mišinį. Paragausite ir kiniško, ir indiško maisto. O pagrindinis patarimas – nebijoti keliauti.
Sau pačiam linkiu neužsisėdėti, nes grįždamas į namus turiu daug laiko, kurį noriu panaudoti kitiems leidiniams rengti ir savo vardui garsinti.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Edvino Greičiaus archyvo