Po motinos mirties garbaus amžiaus kompozitorius Jonas M. (vardas pakeistas) gyvena vienas mažyčiame bute penktame aukšte Tverečiaus gatvėje Vilniuje. Jo buitis nepaprastai kukli – 132 eurų pensija, kurią jis gauna kaip pirmos grupės neįgalusis, neleidžia net pakankamai pavalgyti. Jonas labai liesas, drabužiai ant jo tiesiog kabo.
Pagrindinis kompozitoriaus turtas dabar – atsiminimai, taip pat pokario metų dainų šiuolaikinės aranžuotės, kurias jis kuria prie savadarbio stalo mažytėje virtuvėlėje.
Ypatingi gabumai muzikai
Gimęs Švenčionėliuose, Jonas pajuto ypatingą potraukį muzikai jau nuo vaikystės. Dar būdamas visai mažiukas, pradėjo iš klausos groti mažyčiu 32 bosų akordeonu, svajojo būti panašus į tuomet Lietuvoje garsų akordeonistą Algirdą Ločerį.
„Gyvenau tarp muzikos ir kunigų, – prisimena kompozitorius. – Mūsų name buvo trys butai. Viename jų gyveno kunigas Donatas Vaičiukonis. Pas jį dažnai ateidavo kunigai Juozas Tunaitis (vėliau Vilniaus vyskupas augziliaras) ir Vaclovas Aliulis MIC (pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Naujojo Testamento lietuviškojo vertimo redaktorius). Kunigas Tunaitis mane pakrikštijo, vėliau mokė skaityti.“
1959 metais kompozitoriaus tėvai, taip pat kunigai J. Tunaitis ir V. Aliulis persikėlė į Vilnių. Čia Jonas pagaliau gavo galimybę metus pasimokyti pas legendinį akordeonistą Algirdą Ločerį, po to muzikos mokslus tęsė Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje.
Po metų, kaip labai gabus, jis iš Kauno buvo nusiųstas mokytis į Maskvos konservatoriją, kompozicijos skyrių.
„Maskvos konservatorijoje specialybės teko mokytis pas legendinius to meto kompozitorius D. Šostakovičių, A. Chačiaturianą, G. Sviridovą, A. Pachmutovą, – prisimena Jonas. – Buvo tikrai labai sunku, užsiėmimai trukdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Tačiau muzika man buvo viskas – galėdavau ja užsiimti valandų valandas, nejausdamas nuovargio, tiesiog gėriau į save tą nuostabų kūrybos pasaulį.“
Baigęs Maskvos konservatoriją, Jonas grįžo į Lietuvą, dirbo muzikos mokytoju. Daug kūrė – parašė muziką trims baletams, simfonijų, daug vokalinės muzikos.
Sunkus sužeidimas Sausio 13-ąją
Prasidėjus Lietuvos Atgimimui, buvo kompozitoriaus J. Juzeliūno pakviestas į Sąjūdį, vėliau tapo krašto apsaugos savanoriu.
„Nelabai ką galėjau ten padaryti, tačiau labai norėjosi padėti nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai, kurioje tuo metu buvo labai neramu, siautėjo sovietų kariai, buvo užiminėjami pastatai. – Sausio 13-osios įvykių metu prie televizijos bokšto gavau sunkią galvos traumą – sovietų kareivis trenkė buože per galvą. Pusę metų gulėjau ligoninėje. Vėliau prasidėjo insultai – vienas, antras, trečias, ketvirtas… Turėjau išeiti iš darbo, gavau invalidumo pensiją. Iš pradžių paskyrė antrąją grupę, po to pirmąją. Pensija labai maža – tik 132 eurai. Kol dar buvo gyva mama – susidėję abi pensijas kažkaip išgyvendavome, tačiau dabar – labai sunku. Tiek materialiai, tiek dvasiškai… Esu visiškai vienas, gyvenu tik prisiminimais ir savo pomėgiu – pokario dainų aranžavimu.“
Skurdus gyvenimas su sunkia negalia
„Esu nepaprastai dėkingas maltiečiams, kurie man veža sriubą, padeda maisto produktais, – sunkiai sulaikydamas ašaras kalba kompozitorius. – Pats esu vienišas, vaikų neturiu. Maltiečių savanoris Mantas man dabar kaip tikras sūnus, kad ir kaip jis skubėtų – visada randa laiko su manimi pakalbėti. Su kaimynais bendrauju mažai, neiškeliu kojos iš namų. Svaigsta galva, bijau nugriūti ir neatsikelti… Šiuo metu turiu tikrai didelę naują problemą – pradeda dingti kalba… Pasirašiau raštelį „Aš nekalbu“ ir laikau jį prie savęs, kad jeigu kas nors ateis, galėčiau jį ištiesti ir paaiškinti, kas man darosi. Man labai baisu dėl ateities. Kaip aš toliau gyvensiu, kaip pagaliau prisišauksiu pagalbos?“
Jonas iš lėto šlubuoja į virtuvę.
„Štai parodysiu, toks šiuo metu yra mano darbas, – kompozitorius rodo kalnus ranka rašytų storų gaidų sąsiuvinių ant rašomojo stalo virtuvėje… – Daug metų renku pokario metų dainas, jas šiuolaikiškai aranžuoju. Gal kam prisireiks, padainuos, pagros? Yra tikrai nuostabių kūrinių, kurie mano vaikystės laikais skambėjo kiekviename name, o dabar yra pamiršti… Noriu, kad jie sužibėtų naujomis spalvomis, įgytų naują gyvenimą… Man pačiam tai nieko iš to nereikia, svarbu, kad tie kūriniai vėl suskambėtų.“
Verčiu storų sąsiuvinių lapus. Jose tvarkingomis eilėmis surašytos dainų natos. Viskas kruopščiai suregistruota, surašyti dainų pavadinimai, autoriai, metai. Neįsivaizduoju, kiek laiko užtruko visa tai parašyti…
„Atleiskite, kad tiek daug šiandien kalbėjau, – išlydėdamas mane sako Jonas. – Gal kitą kartą jau negalėsiu nė žodžio ištarti…“
Jonas yra vienas iš daugybės vienišų sergančių senelių, kuriuos globoja maltiečiai visoje Lietuvoje. Praeitais metais jiems vien karšto maisto į namus buvo nuvežta daugiau kaip 151 000 porcijų, seneliai maltiečių savanorių buvo aplankyti dešimtis tūkstančių kartų, jiems suteikta daug kitos pagalbos.
Maltos ordinas (Maltiečiai) yra beveik prieš tūkstantį metų įkurta humanitarinės pagalbos organizacija, Lietuvoje veikianti daugiau kaip 25 metus, globojanti vienišus, sunkiai sergančius senelius 42-uose Lietuvos miestuose. Maltiečiai padeda jiems kasdien atvežamu karštu maistu, pagalba maisto paketais, savanorių apsilankymais ir priežiūra namuose.
Jeigu galite – padėkite maltiečių misijai, skirkite savo 2 % nuo GPM pagalbai mūsų visuomenės silpniesiems!
Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt/