Kiek išdrįstumėte padaryti dėl svajonės įgyvendinimo? Daug dirbti, mokytis, galbūt paaukoti laisvalaikį? Iš Vilkaviškio kilęs kinematografas Saulius Lukoševičius dėl svajonės studijuoti geriausioje kino operatorių mokykloje pasaulyje stengėsi ne vienus metus, o galų gale prie jos įgyvendinimo prisidėti paprašė ir tautiečių. „Žinojau, kad nepabandyti tiesiog negaliu“, – mintimis dalijasi Saulius, pasakodamas apie kelią svajonės link.
Kuo Jus žavi ir kokių iššūkių kelia kino operatoriaus darbas?
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau šią profesiją, yra tai, kad mane žavi komandinis darbas: juk filmo vienas nepadarysi. Taip pat išgyvenimai per visą filmo sukūrimo procesą: nuo pat ankstyvos idėjos atsiradimo, nuožmaus ruošimosi, filmavimo iki finalinio etapo, kai išleidi filmą į pasaulį ir lauki žiūrovų verdikto. Su kiekvienu filmu atsiranda naujų iššūkių, nes kiekvienas projektas vis kitoks. Šiame darbe visiškai nėra rutinos.
Koks yra Jūsų svajonių filmas, prie kurio kūrimo norėtumėte prisidėti?
Tiesą sakant, nežinau, ar galėčiau įvardyti, koks yra mano svajonių filmas. Kiekvienas projektas atveria naujas duris, visada išmoksti kažką naujo. Bet galiu pasakyti, kad man patinka tiek žiūrėti, tiek kurti „žemiškas“ istorijas, kuriose galiu susitapatinti su filmo personažais ir patirti emocinius išgyvenimus. Dėl šios priežasties save matyčiau labiau draminio žanro kategorijoje, tačiau apsiriboti nenoriu. Ypač dėl to, kad mėgstu filmuoti dokumentinius projektus, kurie suteikia didžiausią vidinį pasitenkinimą.
Kaip vyksta mokymosi procesas? Iš kur semiatės idėjų, įkvėpimo?
Pasirinkus šią profesiją mokymosi procesas niekada nesustoja, jis vyksta visą gyvenimą. Kaupi patirtį dirbdamas prie projektų, o ji kiekvieną kartą kitokia.
Po kino operatoriaus studijų Lietuvoje, padirbęs industrijoje aštuonerius metus, nusprendžiau vėl pastudijuoti. Šįkart pasirinkau magistrantūros studijas geriausioje kino operatorių mokykloje pasaulyje – Amerikos filmų institute (AFI) Los Andžele. Šis didžiulis pokytis gyvenime privertė palikti komforto zoną ir vėl grįžti prie studento statuso. Tai buvo vienas didžiausių, svarbiausių ir geriausių žingsnių mano gyvenime. Amerikos filmų institute sutikau nuostabių talentų iš viso pasaulio, įgijau žinių besimokydamas iš pačių geriausių. Pradėjęs filmuoti, po truputį atsistojau ant kojų naujoje, pačioje didžiausioje filmų industrijoje pasaulyje.
Ko reikia jaunajam kūrėjui, pavyzdžiui, dalyvaujančiam „Išmaniojo miesto“ projekte ir prisidedančiam prie ateities miestų Lietuvoje kūrimo, kad būtų pastebėti jo darbai?
Sutikti bendraminčių, su kuriais vyktų natūralus augimo, tobulėjimo procesas. Žmones, su kuriais smagu dirbti. Tuomet tai ne darbas, o vienas malonumas. Nors tai ilgas, daug metų trunkantis procesas, tačiau tokiuose projektuose savęs įdėsi 200 procentų ir anksčiau ar vėliau būsi pastebėtas.
Dėl svajonės įgyvendinimo išdrįsote paprašyti ir kitų žmonių pagalbos. Ką galite patarti jauniesiems kūrėjams, kuriems stinga drąsos?
Turėjau vieną tikslą – išvažiuoti studijuoti į AFI bet kokia kaina. Dėl to man nebuvo svarbu, ką kiti pasakys. Žinojau, kad nepabandyti tiesiog negaliu, nes galbūt dėl to graužčiausi visą gyvenimą. Kiekvienas turime žiūrėti savęs, kiekvieno kelionė yra individuali su skirtingais tikslais, poreikiais. Tik pats gali juos išsikelti ir judėti jų link.
Ką Jums reiškia Lietuva ir jos garsinimas per savo darbus?
Didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos, iš mažo Vilkaviškio miestelio. Manau, tai tikrai turėjo įtakos, kad pavyko taip toli nukeliauti. Mano tikslas – kad kuriamus filmus pamatytų kuo daugiau žiūrovų, o apdovanojimams niekada neteikiau pirmenybės. Be abejonės, smagu, kad savo darbais galiu garsinti Lietuvos vardą, tai didžiulė garbė bet kuriam kūrėjui.
Gabija Bujokaitė
Nuotrauka iš S. Lukoševičiaus asmeninio archyvo