Kinų kalba šalies pavadinimas Kinija skamba kaip „Zhonguo“. Tai reiškia centrą arba Vidurio valstybę, kraštą, kuris yra, anot kinų, pasaulio centre. Tai milžiniška, ambicinga, beprotiškais tempais auganti ir visus atvykėlius stebinanti, savo turtinga kultūra žavinti ir keistu gyvenimo būdu daugelį pribloškianti šalis, kurią verta aplankyti, pažinti ir prisijaukinti. O prisijaukinti ją sunku lyg kokį nepažįstamą ar baisų padarą, kaip drakoną, kurio atvaizdus Kinijoje matome kiekvieną dieną. Švelniai grėsmingas ir kultūriškai egzotiškas, nenustojantis stebinti Drakonas nemiega.
Kinija turi daug veidų: didžiuliai, savyje neišsitenkantys miestai su senosiomis šventyklomis, naujosios eros dangoraižiais, kelių aukštų greitkeliais ir milijoninėmis žmonių miniomis. Kartu Kinija yra ir tikroji rytų autentika, kurią surasime Hunano ir Sičuano provincijose, su egzotišku gatvės maistu, tradicine architektūra, besišypsančiais vietiniais, didinga gamta ir dar didingesniu kultūriniu paveldu. O kur dar milžiniški kalnai, kvapą gniaužiančios upės, stebinantys ekonomikos projektai ir įvairiausio plauko žmonės.
Jūsų dėmesį norime atkreipti į keturis drakono atodūsius – keturias vietas, kurios nepalieka abejingų.
Pekinas
Norite to ar ne, tačiau dauguma kelionių į Kiniją prasideda Pekine arba jame baigiasi. Pasak pačių kinų, jeigu nori pamatyti moderniąją Kiniją, tai turi važiuoti į Šanchajų, jeigu nori išvysti senąją Kiniją, tada – į pirmąją sostinę Xianį, o jei į paskutiniųjų imperatorių ir komunizmo Kiniją, tuomet visi keliai veda į Pekiną. Jeigu eisite gerai įmintomis turistų pėdomis, visų pirma pateksite į didžiausią pasaulyje aikštę – Tiananmenį. Kinams Tiananmenio aikštė – piligrimystės vieta, kur iš visų provincijų suplaukia šimtai tūkstančių valstiečių, darbininkų ir prakutusių funkcionierių bei verslininkų pajusti savo Liaudies Respublikos jėgą ir pamatyti vietą, kur Mao Dzedunas kūrė komunizmo monstrą. Ten tikrai pasijauti didelės sistemos dalis: daug žmonių, plūstančių į aikštę iš visų pakampių, tunelių ir skersgatvių, daug akylų tvarkos sergėtojų, daug užtvarų, daug fotoaparatų blyksčių ir ilgos eilės nusifotografuoti prie Mao paveikslo.
Aplink garsiąją aikštę daug svarbių monumentų, bet pats įdomiausias ir labiausiai intriguojantis – Uždraustasis miestas. Užeikite į spalvinga ir egzotiška praeitimi alsuojantį Uždraustąjį miestą ir pasinerkite į imperatoriškos prabangos ir ekstravagancijos istorinį verpetą. Paskutinis imperatorius, karūnuotas vos trejų metų, laikytas tremtyje savo rūmuose ir vėliau galutinai parklupdytas komunizmo šmėklos, mirė būdamas paprastas sodininkas.
Pekine visko daug, todėl sunku greitai įžvelgti tikrąjį didmiesčio veidą. Man jis patiko, kai lankiausi Kung Fu šou Raudonajame teatre. Tai pribloškiantis šou, pasakojantis apie Kung Fu filosofiją ir istoriją, budizmo išmintį ir visa tai parodantis su neįtikėtinais specialiaisiais efektais – kaskadininkų triukais, kovos menų elementais ir tikra rytietiška energija. Privaloma čia ir dar kartą apsilankyti.
Pekinas patiko ir Wang Fujing gatvėje, kuri lengvai pasiekiama nuo svarbiausių istorinių įžymybių. Wang Fujing gatvė garsėja kaip egzotiškų užkandžių rajonas. Jeigu ir nesate pasiruošę vakarienei krimstelėti jūros arkliukų, gyvatės ar skorpiono, o dar geriau kokio vikšrelio ar žiogelio, tačiau būtinai pasiimkite su savimi fotoaparatą – tai išskirtinių kadrų medžiotojų rojus! Ach, ir Pekino antis… Sakoma, kad Pekine ji ypač sultinga ir traški…
Daugiau skaitykite žurnale „Lietuvė“, vasario mėnesio numeryje.
