Spontaniška nenuorama, kuri drąsiai keičia savo likimą, nebijodama pasakyti „ne“ tam, kas kažkada atrodė tikra svajonė, – taip galima pristatyti Ingą iš Vilniaus. Štai dabar, pragyvenusi Kipre ketverius metus, ji ryžtasi šį nuostabų rojaus kampelį iškeisti į Londoną, nepaisydama jame, kaip ir Lietuvoje, prasidedančių darganų, lietaus ir šalčio. Ingos nuomone, gyvenimas Kipre sustojęs, ji ten jaučiasi lyg akmens amžiuje. Apie viską – iš jos pačios lūpų.
Inga Bankauskaitė
Gimė: Vilniuje
Reklamos vadybininkė, Kipre dirbo padavėja
Gyvena: Kipre gyveno pastaruosius 4 metus, ketina kraustytis į Londoną
Moto: Gyvenk šia diena, bet pagalvok kartais ir apie rytojų
Nuo mažens dainuojate, nemažai metų lankėte „Liepaičių“ chorą. Ar ši veikla turėjo įtakos vėlesniems Jūsų sprendimams?
Mama leido mane į muzikos mokyklą „Liepaitės“ dėl mano pomėgio dainuoti ir bendrauti. Nuo vaikystės turiu daug draugų, man labai svarbus ryšys su žmonėmis. Su „Liepaičių“ choru prabėgo gražiausi mano metai (lankiau chorą net 12 metų), ten sutiktos merginos tapo geriausiomis mano draugėmis. Joms nebaisus mano, kaip emigrantės, statusas. Grįžusi į Lietuvą atostogų, jaučiuosi, lyg niekur net nebūčiau buvusi išvykusi: visada jaučiuosi laukiama ir mylima.
Įsitraukimas į „Liepaičių“ choro veiklą turbūt ir padėjo įsižiebti aistrai keliauti po kitas šalis. Sulaukusi maždaug 12 metų, kasmet bent kartą ar du su choru išvykdavau į kitas Europos šalis koncertuoti. Lankydavome įvairius muziejus, gyvendavome su vietinėmis šeimomis. Taip galėjau pažinti kitų šalių kultūrą ne tik iš šono, bet ir iš vidaus. Galbūt tai ir lėmė mano norą atrasti save svečioje šalyje.
Ką veikėte baigusi mokyklą ir palikusi „Liepaičių“ chorą?
Baigusi mokyklą, įstojau į kolegiją. Studijuodama reklamos vadybą, dirbau įvairius darbus Lietuvoje: nuo skambučių centro darbuotojos iki vadybininkės, o vasaromis išvykdavau padirbėti į Airiją. Padirbusi užsienyje, supratau, kad manęs Lietuvoje netenkina nei mokamas atlyginimas, nei darbo sąlygos, todėl ieškoti laimės išvykau į Kiprą.
Kaip sekėsi įsikurti Kipre?
Kiekvieną rytą mane iš lovos verčia meilė gyvenimui, nes pripažinsiu, pastarasis mano darbas (padavėjos) nebuvo tas, dėl kurio rytais norėčiau šokti iš lovos. Juk ne dėl to studijavau reklamos vadybą! Tačiau tikiu, kad viskas manęs dar laukia ateityje. Todėl ir perkeliu laimės paieškas iš Kipro į Londoną.
Ar nebaisu keisti gyvenamąją vietą? Juk naujojoje vietoje reikia viską pradėti iš naujo…
Visur labai greitai prisitaikau ir susirandu draugų. Keliaudama visada esu tikra, jog neprapulsiu, kad ir kas nutiktų.
Panašu, kad nuolatinis Jūsų gyvenimo draugas – spontaniškumas. Kaip tai pasireiškia kasdienybėje?
Mano laisvalaikis – kelionės, neatrastų vietų paieškos, naktiniai pasivaikščiojimai po paslaptingas vietas ar tiesiog miegančiomis miesto gatvėmis… Dar gyvendama Lietuvoje, labai mėgau netikėtas išvykas, neplanuotus nuotykius. Pavyzdžiui, pirmą valandą nakties su draugėmis užsimanome įmerkti rankas į Baltijos jūrą, sėdame į automobilį, nulekiame 300 km iki Palangos, įmerkiame rankas į jūrą, pasivaikštome iki tilto galo, šokame atgal į automobilį ir septintą valandą ryto mes jau namie. Labai mėgstu tokias netikėtas naktines keliones! Tokių buvo ir daugiau: naktinė „vaiduoklių gaudymo“ iškyla su dainomis Tiškevičių dvare, naktiniai Trakai ir Kaunas…
Kaip manote, ar išties visi esame savo likimo kalviai?
Atmintyje iškyla vienas naujausių mano matytų filmų – „Would you rather…“. Šio filmo esmė tokia: kiekvienas žmogus turi laisvę rinktis, bet kiekvienas pasirinkimas turi rezultatą. Gerą ar blogą – tik tu pats gali nulemti. Tik pats gali lemti savo ateitį, tik pats gali pastūmėti save į priekį arba grįžti atgal… Dabar daug apie tai mąstau ir manau, kad tiesos šiuose žodžiuose yra labai daug…
Kokiais principais vadovaujatės gyvenime?
Sakoma, viską per gyvenimą reikia išbandyti. Bet, manau, niekad nebandyčiau vartoti narkotikų. Esu laiminga, man nereikia medžiagų, padedančių užmiršti problemas ar atsikratyti neigiamų emocijų… Niekada neįsitraukčiau į neaiškias žmonių grupuotes, tokias kaip „Tikėjimo žodis“ ar panašiai… Ir niekada neišsižadėčiau Lietuvos ir joje manęs laukiančių artimųjų.
Grįžkime prie gyvenimo Kipre, kuris turbūt ne vienam asocijuojasi su egzotika ir šiluma. Kodėl vis dėlto nusprendėte jį išmainyti į darganotą Angliją?
Norėjau vykti būtent ten, kur šilta. Tačiau iš arčiau pažinusi kipriečius, jų kultūrą, supratau, kad ne šiluma yra svarbiausia, o žmonės, kuriuos reikės matyti kiekvieną dieną. Jei jų kultūra tau nėra priimtina, net geras oras kiekvieną dieną neprivers tavęs gyventi būtent toje šalyje. Taip atsitiko ir man: nepriimtina man Kipro žmonių kultūra, jų bendravimo įpročiai, pomėgiai… Todėl ir nusprendžiau išbandyti laimę Anglijoje.
Kokie kipriečių bendravimo įpročiai ir pomėgiai nepatiko taip, kad nusprendėte palikti jų šalį?
Po ketverių metų palikti Kiprą nusprendžiau daugiausia dėl to, kad žmonės perdėtai patenkinti gyvenimu, niekas niekur neskuba, tačiau, tik pasibaigus darbo valandoms, visi atsigauna ir ima kažkur skubėti, manieros ir tolerancija staiga išgaruoja… Į vietinių darbą žiūrima pro pirštus, tačiau atvykėlis ten turi dirbti už save ir už kitus tingius žmones. Tokį, kaip mano, darbą dirbančio emigranto atlyginimas paprastai būna minimalus, ir nemokama už viršvalandžius.
Mano sprendimui įtakos turėjo ir Kipro kultūrinis atsilikimas nuo kitų Europos šalių mažiausiai 20 metų. Pavyzdžiui, trūkumų turi bankų sistema: nėra griežtai nustatytų darbo valandų, bankai uždaromi kada panorėjus. Nepatinka ir tai, kad kipriečiai mano esą pasaulio bambos, su jais ginčytis net neverta: nesi kiprietis, todėl niekada nebūsi teisus…
Dėl visų išvardytų priežasčių manau, kad Kipre padirbėti vieną sezoną puiku, tačiau gyvendamas ten atsilieki nuo pasaulio ir grįžti į akmens amžių.
Ar nesvarstėte grįžti gyventi į Lietuvą?
Į Lietuvą man visada gera grįžti, nes čia yra mano tikrieji namai, čia gyvena mano šeima, draugai. Gimtinėje aš jaučiuosi visada laukiama. Gera išeiti į naktinį Vilnių, matyti lietuvių veidus (kad ir ne visada besišypsančius), bendrauti lietuviškai… Tačiau neneigsiu ir to, kad, ilgiau paatostogavus Lietuvoje, sukirba noras vėl kelti sparnus į svečią šalį, susidurti su naujais iššūkiais. Tad pasilikti Lietuvoje dar neplanuoju…
Galbūt yra konkrečių priežasčių, dėl kurių vis kyla noras pakelti sparnus?
Galbūt tai, kad čia trūksta didesnių atlyginimų ir pagarbesnio požiūrio į darbuotoją. Svečiose šalyse bet koks darbas yra darbas ir dirbantis žmogus nesijaučia niekinamas ar prastesnis už kitą. O Lietuvoje kitaip: jei dirbi paprastesnį darbą, pavyzdžiui, pardavėjo ar padavėjo, kitų akimis, tu – niekas. Tai rodo aplinkinių pasakymai ir niekingai mažas atlyginimas, iš kurio negali net pramisti.
Ar kas nors vis nustebina grįžus į Lietuvą? Ar rečiau joje būdama įžvelgiate daugiau pokyčių?
Kiekvieną kartą grįžus į Lietuvą, labiausiai stebina šalies vystymasis ir besikeičiantis žmonių mąstymas. Užsienio šalyse dauguma žmonių iki šiol Lietuvą vadina komunistine šalimi, tačiau taip seniai nebėra: vis iškyla naujų modernių pastatų, viskas modernizuota, pritaikyta žmonių poreikiams.
O kas mūsų šalyje labiausiai bado akis?
Manau, reikėtų tvarkyti kai kurių miestų viešojo transporto sistemas, nes jos turi nemažai trūkumų: didžiuliai kamščiai, pergrūstos viešojo transporto priemonės, vis besikeičiančios bilietų sistemos. Norėčiau, jeigu galėčiau, prisiliesti prie ekologijos ir miestų švaros: Lietuvoje labai trūksta šiukšlių dėžių, viešųjų tualetų ir apskritai švaros kultūros. Atvykę į mūsų šalį užsieniečiai aikčioja ne tik dėl gamtos grožio, bet ir dėl šiukšlių gausos, nešvaros viešosiose vietose. To neišvystume, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Ar jaučiate kitų lietuvių priešiškumą emigrantams?
Taip, priešiškumą jaučiu, tačiau daugiausia iš tų, kurie nėra kojos iškėlę iš Lietuvos ir nėra matę pasaulio. Juk atviros šalių sienos visiems leidžia keliauti ir pažinti kitokius žmones, kitas tautas.
Vienas pašnekovas kartą būgštavo, kad vieną kartą, kai susiruoš grįžti gyventi į Lietuvą, jos jau nebebus…
Nelabai noriu tikėti, kad Lietuva išnyks… Juk yra daug žmonių, kurie, kad ir būdami ne Lietuvoje, moko savo vaikus tradicijų ir bando įskiepyti jiems pasididžiavimo savo tautybe jausmą. Ne visi palieka tėvynę visam laikui. Lietuva juk tavo šalis, po kiek laiko tu supranti, kad vis tiek nori grįžti į gimtinę. Net ir svečioje šalyje lietuvaitės, ištekėjusios už kitataučių, moko savo vaikus lietuvių kalbos, gamina lietuviškus patiekalus šeimai. Visiems savo draugams sakau, kad reikia saugoti lietuviškas tradicijas ir unikalias lietuviškas pavardes: ne Bankė ar Bankauskė, o Bankauskaitė ar Bankauskienė.
Kalbino Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė