Pradinis / Lietuviai svetur / Knygos „Į Sibirą savo noru“ autorius Julius Berger: „Kelionės gali išgydyti nuo gyvenimo ligų“

Knygos „Į Sibirą savo noru“ autorius Julius Berger: „Kelionės gali išgydyti nuo gyvenimo ligų“

Spalio 10 dieną Voll bendruomenės namuose („Bore samfunnshus“) įvyko Rogalando lietuvių bendrijos valdybos nario Juliaus Berger knygos „Į Sibirą savo noru“, kurioje pasakojama apie kelionę į Sibirą motociklais, pristatymas.

Palaikyti kolegos atvyko ir motociklininkai su kelioninėmis aprangomis. Renginį rėmė Rogalando lietuvių bendrija. Renginys buvo transliuojamas feisbuke.

Salėje kabojo Lietuvos valstybinė, istorinė ir Rogalando lietuvių bendrijos vėliavos. Buvo ir abu motociklai, kuriais Julius su žmona Ingrida iš namų Norvegijoje nukeliavo iki Baikalo ežero. Knygos lapuose sugulė teigiamos ir neigiamos emocijos, sutiktų žmonių istorijos, gamtos reiškinių palikti įspūdžiai, ekstremalūs iššūkiai, netikėtumai ir patirti nuotykiai.

Autorius pristatė motociklus ir paaiškino, kodėl juos pasirinko kelionei. Pasakojimą Julius suskirstė į tris dalis ir jį iliustravo ekrane rodydamas kelionės nuotraukas. Su jam būdingu subtiliu humoru kartais priversdavo salę sukelti juoko šurmulį. Per pertraukas renginio dalyviai galėjo pasivaišinti kava, arbata, vaisvandeniais, šakočiu, lietuviškais saldainiais ir kitais saldėsiais. Pirmoje ir antroje dalyje Julius pasakojo apie kelionę, o trečioje – apie knygos išleidimo subtilybes. Renginio metu buvo galima įsigyti knygą su autoriaus dedikacija. 

Kelionei buvo kruopščiai pasiruošta. Pasiruošimas – psichologinis, fizinis ir techninis – užtruko devynis mėnesius. Pasiskiepyta, sudaryti tikslūs maršrutai, išanalizuota, su kokiais netikėtais atvejais galima susidurti kiekvienoje valstybėje. Ruošiantis fiziškai nemažai treniruotasi važiuojant bekele ir kalnų takais. Įsigyta reikiamų atsarginių detalių, įrankių ir būtinų kelionės reikmenų. Prieš kelionę Julius ir Ingrida susitiko pasikonsultuoti su Linu Mockevičiumi ir Asta Dovydėnaite – pirmaisiais  lietuviais, motociklais apkeliavusiais pasaulį. 

Kelionę pradėję Norvegijoje, keliautojai vyko per Daniją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Turkiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Rusiją, Latviją, Lietuvą. Kelionė truko 55 dienas, nukeliauta daugiau nei 20 000 kilometrų. O kaip sekėsi – aprašyta knygoje. Julius pasidalijo keliomis mintimis apie knygoje aprašytą kelionę.

Kaip subrendo idėja parašyti knygą?

Pradžioje norėjau rašyti tinklaraštį, paskui – ilgą tinklaraštį, vėliau – dviejų dalių tinklaraštį. Telefone prirašiau labai daug teksto ir tas tekstas vėliau pavirto į knygą.

Kodėl knygoje aprašytas Baikalo ežeras – galutinis maršruto taškas?

Pradžioje Baikalas buvo tik kaip žymė žemėlapyje ir nesvarstėm, kad keliausim būtinai iki jo. Paskui besidomėdami pastebėjom jo didybę, grožį, įsivaizdavom jo energiją. Bet iš tikrųjų norėjom pamatyti tikrąjį Sibirą. Sutikti ten gyvenančių tautiečių, kaip ir įvyko Irkutske, susitikus su lietuvių bendruomene. Norėjosi pajausti tą baisiąją ir šaltąją Sibiro pusę su gausybe uodų, gyvių, meškų. 

Kurie kelionės momentai ypač įstrigo? Kas labiausiai nudžiugino, o kas nuliūdino?

Labiausiai džiugino Kazachstano grožis. Tai labai graži šalis, nuostabus gamtovaizdis, yra ką pažiūrėti. Taip pat Sibiras, turtingas žemių, miškų, didžiulių plotų. Nustebino ir Baikalo energija. 

Buvom pozityviai nusiteikę Gruzijos atžvilgiu, bet ji mus nuvylė. Jei palygintume, gavome kur kas daugiau gerų emocijų nei neigiamų.

Kelionės grafikas buvo gana įtemptas, bet suradote laiko aplankyti lietuvių paliktus pėdsakus ir pačius ten gyvenančius lietuvius. Kodėl?

Kai sutinkam lietuvį bet kuriame pasaulio kampelyje, norisi paklausti, kaip jis ten atsidūrė. Vylėmės sutikti taip toli iškeliavusių ar ištremtų tautiečių, paklausti, kaip jie ten atsidūrė, paklausyti jų istorijų, paklausti, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi, ar nori ir ar turi galimybę grįžti, kaip gyvenimai susiklostė. Nuvažiavęs tokį atstumą, vis tiek sutinki lietuvį, kuris žino Vilnių, Lietuvą, gieda Lietuvos himną (kartu giedojome liepos 6-ąją), gyvena tomis pačiomis tradicijomis, – tai nepaprastai įdomu.

Kokį įspūdį paliko susitikimas su Irkutsko lietuvių bendruomene?

Kalbant apie gerąją lietuvio pusę, tai charakterio savybės labai panašios: žmonės be galo vaišingi, atjaučiantys. Nuolat buvom raginami valgyti, nes pavargom ir išalkom per ilgą kelionę. Labai svetingi: ne tik vaišių padėjo ant stalo, ne tik ragino valgyti, bet ir širdimi labai šiltai priėmė. Klausėsi mūsų istorijų, džiaugėsi, kad juos aplankėm, susidraugavom, labai džiugiai praleidome laiką.

Ką norėtum pridurti apie kelionę?

Kelionė – tai vienas iš būdų, galinčių išgydyti nuo gyvenimo ligų arba nuo pačios ligos, kuri vadinasi gyvenimas. Yra daug žmonių, kurie užsisėdi namie, kuriems nusibosta darbe, kurie tarsi rėkia: sustabdykit pasaulį, noriu išlipti. Nestabdykit pasaulio, tiesiog pasiimkit dviratį, motociklą, sėskit į lėktuvą ar išeikit pėsčiomis. Eikit, keliaukit, būkit. Mes nuvažiavom netrumpą atstumą, beveik 2 mėnesius nebuvom namuose ir matėm tiek skirtingų kultūrų, kaip skirtingai žmonės gyvena. Vieni neturi vandens, kiti gyvena užterštose teritorijose, galima sakyti, net tarp šiukšlių. Grįžę į Lietuvą, Norvegiją staiga pastebim, kad gyvenam pasakiškose šalyse, švariausiuose pasaulio kampeliuose, kur yra gražiausios vietos, išsilavinę žmonės, sutvarkyta sistema, tvarka. Buvo įdomu pamatyti, kiek Lietuva yra pasiekusi, paėjusi į priekį, pabėgusi nuo tų buvusių sovietinių šalių. Tai, ką pamatai, keičia pasaulėžiūrą, grįžti ir pradedi vertinti kitaip. Suvoki, kad esi jau nebe tas. Ta kelionė pasuko mano suvokimą ir pasaulį matau kitaip. Noriu pasakyti: žmonės, keliaukit, keliaukit, keliaukit.

Zenonas Mačiulaitis

Nuotraukos Zenono Mačiulaičio ir Juliaus Berger asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top