Nebesuvaldomas Maidanas, kraujo praliejimas, vos ne pilietinio karo link žengianti šalis. Ukrainos vadovybė galėjo to išvengti, jei būtų įpratusi klausyti Tautos nuomonės ir jos atsiklausti dėl strateginių sprendimų. Bet Kijevo elitas pasirodė panašus į nebrandžios lietuviškos demokratijos valdžią: jautėsi geriau žinąs. Žmones laikė „runkeliais“, o ne šeimininkais savo šalyje. Ir dabar moka už tai brangią kainą.
Vienas interneto puslapių klausė skaitytojų: „Kas nugalės Ukrainoje – opozicija ar Prezidentas?“ Tai įdomu politinių žaidimų požiūriu, tačiau šalies istorijai svarbiausia, kad nugalėjusi jaustųsi Tauta, kad iš konflikto išeitų sutvirtėjusi, o ne susiskaldžiusi.
Šalies vadovas neturi teisės elgtis su žmonėmis taip, kaip dabar elgiasi Janukovyčius su protestuotojais. Smurtą ir nesantaiką Ukrainoje išprovokavo neatsižvelgiant į piliečių nuomonę priimami valdžios sprendimai. Niekas geriau už pačius ukrainiečius negali atsakyti, ar jiems verta pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, ar ne. Bėda ta, kad jų kol kas niekas nepaklausė.
ES sostinės tempia Ukrainą į savo pusę, Maskva – į savo. Užuot suvaldžiusi krizę, šalies valdžia krizę kaitina. Galėčiau Ukrainos vadovui patarti tik viena – baigti spjaudyti į veidą savo žmonėms, nebesileisti tampomam užsienio sostinių, atsigręžti į piliečius ir kartu su jais priimti racionaliausią sprendimą. Tokia laikysena visada apsimoka geram vadovui. O štai tapti užsienio jėgų ar verslo grupuočių marionete strategiškai neapsimoka, nes istorijoje toks ir liksi – politinis nulis. Pasirinkimą dabar turi padaryti Ukrainos vadovybė. Arba trauktis.
Ir Ukrainoje, ir Lietuvoje elitas dreba nuo žodžio „referendumas“, lyg gyventų ne demokratinėje šalyje, o kažkokiame nuo Tautos atskirame pasaulyje. Atsidūrus kryžkelėje, pasitarti su žmonėmis ir gerbti jų sprendimą, patinka jis valdžiai ar ne, – štai demokratinės, šiuolaikinės, išsivysčiusios valstybės bruožas.
Būtent civilizuotu Tautos balsavimo būdu linkėčiau Ukrainai išspręsti savo problemas, ir tada Maidane žmonės dažniau susirinktų ne piktintis ir muštis, o diskutuoti, spręsti ir švęsti.
Taip linkėčiau elgtis ir Lietuvos valdžiai, kad Seimą žmonės norėtų vėl ginti, o ne daužyti jo langus. Bet kol kas Vilniaus elitui labiau rūpi, kas kalbama Briuselyje, Vašingtone, Maskvoje ar Varšuvoje, o ne tai, kas rūpi jų rinkėjams Ignalinoje, Kupiškyje, Šilainiuose ar Fabijoniškėse. Tokia laikysena stumia šalį į nesantaiką, susvetimėjimą, gresia neramumais, riaušėmis ar tiesiog išsivaikščiojimu.
Atsikalbinėjama vykdyti žmonių sprendimą dėl atominės energetikos, nors daugybės šalių sprendimai ir ilgalaikės strategijos akivaizdžiai rodo – energetinė nepriklausomybė įmanoma ir apsimoka be AE. Sociologinės apklausos rodo žmonių nepritarimą skubotam euro įvedimo projektui. Ekspertai ragina neskubėti. O kaip į tai reaguoja valdžia? Nusprendžią iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuoti euro reklamą…
Galiausiai kišami pagaliai į ratus istoriniam referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kurį inicijuoja pilietiški Lietuvos žmonės. Valdžia kuria įspūdį, kad didžiausia grėsmė šaliai – jeigu jos žemė priklausys ne užsienio korporacijoms, o jos piliečiams. Be abejo, jeigu dauguma žmonių nutartų, jog mes patys norime būti savo žemės savininkai, valdžiai tektų paprakaituoti, kad apgintų šį sprendimą Briuselyje. Bet argi tai nėra demokratinės valdžios funkcija?
Kol valdžia nenorės skaitytis su žmonėmis, ir Lietuva, ir Ukraina taip ir liks prastai valdomas Europos paribys, kur valdžia – sau, o piliečiai – sau.
Tiek ES valstybei narei Lietuvai, tiek apie Asociacijos sutartį dar mąstančiai Ukrainai reikia siekti tikro, autentiško europėjimo ir demokratėjimo, kur žmonės bus gerbiami, į jų nuomonę bus įsiklausoma, jie bus vertinami ne tik kaip pašalpų gavėjai ar mokesčių mokėtojai, bet visų pirma kaip Piliečiai ir šalies šeimininkai.
Bronis Ropė, Ignalinos meras