Kilus viešoms diskusijoms spaudoje dėl galimo akcizų alkoholiniams gėrimams padidinimo, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų institutas į alkoholio vartojimo problemą ragina pažvelgti plačiau. Alkoholinių gėrimų apmokestinimas akcizo mokesčiu nėra vien tik pajamų į biudžetą didinimo įrankis. Tuo pat metu tai yra ir alkoholio vartojimo mažinimo priemonė, kuri tiesiogiai susijusi su šalies gyventojų sveikatos rodiklių gerinimu. Galima pastebėti, kad viešojoje erdvėje tarp ekonomikos, finansų, sveikatos priežiūros specialistų ir net skirtingų ministerijų atstovų vyrauja skirtingos nuomonės apie alkoholio apmokestinimą, apmokestinimo kuriamas pajamas šalies biudžetui ir alkoholio žalos vertinimą.
Ekonomistai, finansų specialistai ir už šalies finansus tiesiogiai atsakingų valstybinių įstaigų atstovai dažniausiai alkoholinius gėrimus linkę laikyti įprastomis prekėmis, kuriančiomis reikšmingas pajamas šalies biudžetui, o akcizo didinimas daugiau suvokiamas kaip galimybė padidinti biudžeto pajamas. Be to, diskutuojama, kaip suvaldyti šešėlinę rinką, aptariama akcizų kaitos įtaka šalies makroekonominiams rodikliams, o sveikatos rodikliai, deja, užmirštami.
Sveikatos specialistai, mokslininkai ir už sveikatą ar socialinę šalies gyventojų gerovę atsakingų valstybinių įstaigų atstovai alkoholio vartojimą mato kaip didžiausią visuomenės sveikatos rizikos veiksnį ir anaiptol ne kaip įprastą prekę. Alkoholio kontrolės politikos priemonės (tarp jų viena pagrindinių – akcizinis apmokestinimas) suvokiamos kaip priemonės mažinti alkoholio vartojimui, taip visų pirma gerinant visuomenės sveikatą. Galimos papildomos pajamos šalies biudžetui, žvelgiant iš sveikatos pozicijų, yra tiesiog malonus priedas šalia mažėjančio vartojimo ir gerėjančių gyventojų sveikatos rodiklių.
Remiantis įvairiais sveikatos ekonomikos tyrimais, alkoholio paklausa yra santykinai neelastinga kainos atžvilgiu ir tai visų pirma yra gera naujiena valstybėms, taikančioms akcizo mokestį alkoholiui. Pavyzdžiui, akcizus padidinus 10 proc., stipriųjų gėrimų vartojimas galėtų kristi 5–8 proc., vyno – 4–7 proc., o alaus – 3–5 proc. Nors galutinis efektas priklauso nuo tokių veiksnių, kaip vartotojų pajamų kitimas, jau esamas apmokestinimas ir pan. Kitaip tariant, didinant tik akcizo mokestį alkoholiui, kažkiek sumažėja jo vartojimas (t. y. džiaugiasi sveikatos ekspertai), padidėja pajamos valstybei (t. y. džiaugiasi Vyriausybė) ir mažėjantys parduotų prekių kiekiai sumažina alkoholio pramonės pajamas (t. y. lieka nelaimingi alkoholio įmonių vadovai ir į darbą su dar didesniu užsidegimu paleidžiami lobistai, aiškinantys, kokią žalą valstybei atneša akcizai).
Nesenas tokio efekto pavyzdys galėtų būti alkoholio kontrolės sugriežtinimas ir akcizų surinkimas 2008 m. Tuomet 20 proc. padidėjus alkoholio akcizui (alui didėjo 10 proc.), Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, suvartojimas sumažėjo nuo 14,74 litro absoliutaus alkoholio vienam gyventojui (2007 m.) iki 13,08 litro (2008 m.). Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pajamos iš alkoholio akcizų pakilo nuo 830 mln. Lt iki beveik 968 mln. Lt, t. y. beveik 17 proc. Be to, jau pradėjo gerėti šalies gyventojų sveikatos rodikliai (pvz., alkoholio vartojimo sukeliamų mirčių sumažėjo nuo 4621 iki 4200).
Vis dėlto, gana staigiai sumažėjus alkoholio vartojimui, akcizinių pajamų padidėjimas neatsvers alkoholio suvartojimo sumažėjimo, o toks efektas gali pasireikšti, kai kartu diegiamos kitos efektyvios alkoholio vartojimo mažinimo priemonės (neblaivių vairuotojų kontrolės griežtinimas, alkoholio prieinamumo mažinimas, reklamos ribojimas). Lietuvoje 2009 m. taip jau buvo: šalia jau galiojančio alkoholio reklamos apribojimo televizijoje ir radijuje dienos metu ir dar kartą padidinto akcizo 15 proc. (10 proc. alui) buvo padidintas akcizas alkoholiui ir apribota prekyba alkoholiu po 22 val. Tuomet alkoholio suvartojimas sumažėjo dar beveik 2 litrais (iki 11,13 litro absoliutaus alkoholio, tenkančio vienam šalies gyventojui), o pajamos, gaunamos surinkus akcizo mokestį, sumažėjo nuo 968 iki 812 mln. Lt, t. y. 16 proc. 2010 m. surinktos akcizų lėšos sumažėjo dar beveik 8 proc.
Papildomai galima įžvelgti ir ekonominės krizės poveikį, sustiprinusį akcizų efektą, – ir dėl to labiau mažėjo vartojimas. Nuo 2009 m. pradėjo mažėti gyventojų pajamos, todėl santykinė alkoholio kaina pradėjo augti, o tai visų pirma yra poveikis, kurio siekiama didinant akcizus, t. y. didesnė santykinė alkoholio kaina (pajamų ir alkoholio kainos santykis) mažina vartojimą. Tačiau ar sumažėjusios pajamos iš alkoholio akcizų yra nuostolis valstybei?! Juk alkoholio suvartojimas tik per trejus metus (nuo 2007 iki 2010 m.) nukrito beveik 3 litrais absoliutaus alkoholio. To tikrai negalėjo lemti išaugęs nelegalaus alkoholio vartojimas (kaip linkę gąsdinti alkoholio pramonės atstovai), nes, mažėjant oficialiam alkoholio suvartojimui, sumažėjo pasekmių lietuvių sveikatai našta: tik per tuos kelerius metus alkoholio vartojimo sukeltas mirtingumas sumažėjo apie 30 proc. (nuo 162 iki 117 mirčių, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, arba nuo 4621 mirčių 2007 m. iki 3200 mirčių 2011 m., įskaitant žūtis eismo įvykiuose, traumas, smurtines mirtis, apsinuodijimo atvejus, kepenų ligas dėl alkoholio vartojimo ir pan.). Taip pat panašios teigiamos tendencijos buvo pastebimos vertinant alkoholio vartojimo sukeltą ligotumą ir eismo nelaimes. Vien 2010 m. alkoholio vartojimo lemta ekonominė žala (lėšos, išleistos sveikatos priežiūrai, sumažėjusio darbingumo išmokoms, lėšos kaliniams išlaikyti it kt.) valstybei sudarė daugiau kaip 715 mln. Lt.
Sveikatos tyrimų institutas palaiko alkoholinių gėrimų akcizo didinimą, nes Lietuvoje alkoholio vartojimas daro neproporcingai didelę socialinę ir ekonominę žalą. Tačiau akcizinį apmokestinimą reikia pratintis vertinti kaip alkoholio vartojimo mažinimo priemonę, galinčią pagerinti šalies gyventojų sveikatos rodiklius, ir nesivadovauti vien tik lūkesčiu gauti didesnes pajamas į biudžetą. Be to, bent dalis papildomų pajamų iš akcizų turėtų būti skiriama kovai su šešėline rinka ir kitoms efektyvioms alkoholio kontrolės programoms plėtoti.
Mindaugas Štelemėkas, Lietuvos sveikatos universiteto Sveikatos tyrimų institutas (su Pasaulio sveikatos organizacija bendradarbiaujantis centras)