Klajoti žmogui būdinga nuo seniausių laikų. Tik anksčiau keliavome gelbėdamiesi, dėl gyvybiškai svarbių priežasčių (ieškodami derlingesnių žemių, bėgdami nuo skurdo, ligų, užpuolikų, priespaudos ir t. t.), o dabar, nors gyvename palyginti ramiai ir sočiai, nuolat keliaujame svetur, atrodytų, tikro vargo vargti. Miego trūkumas, nuo vaikščiojimo pritrintos kojos ir netikėtumai yra bemaž kiekvieno keliautojo tikrovė. Tad kodėl patogų, mums įprastą gyvenimą taip noriai išmainome į iššūkius fizinei ir psichinei ištvermei per keliones?
Keliaujame pasipildyti patirties ir žinių
Pasak psichologės, organizacijų konsultantės ir universiteto lektorės Aistės Mažeikienės, keliaudami investuojame į save ir pasaulio pažinimą plačiąja prasme: „Būtent per pažinimą ateina patirtis, supratimas ir tolerancija. Pradedame mokytis prisitaikyti, suprasti, mažiau vertinti bei smerkti. Kitaip tariant, keliaujame tam, kad patirtume, o grįžę tą patirtį panaudotume kasdienybėje – galėtume kurti, duoti, auginti, atrasti ir įžvelgti.“
„Pati, būdama nepataisoma keliautoja, laikausi tiesos: kelionėje mes iš tikrųjų gyvename, nes pažįstame save geriau. Mėgautis potyriais mums netrukdo kasdienės smulkmenos, todėl galime mokytis ir visavertiškai leisti laiką su mylimais žmonėmis“, – teigė psichologė.
Vaistas nuo puikybės
Kelionės ne tik leidžia atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, bet ir užgrūdina, ugdo kūrybinius gebėjimus bei yra puiki puikybės prevencija. „Juk Kambodžos džiunglėse niekam nebus įdomu, kokios tavo pareigos, o kalnuose išmokti vadybos vadovėliai greičiausiai nepadės“, – šypsojosi A. Mažeikienė.
Iš tikrųjų kelionės turi ypač daug įtakos tolesniam mūsų gyvenimui, mat keliaudami galime lengviau priimti sprendimus, susijusius ne tik su kelione: pabėgus nuo kasdienio ritmo bei įprastos aplinkos yra daug lengviau į viską pažiūrėti iš šalies ir mąstyti šaltu protu. Šį kelionių poveikį pasitelkia ir dabar sparčiai populiarėjančios saviugdos mokyklos, siūlančios savaitės ar ilgesnius mokymus mažų mažiausiai kur nors stovykloje ar kaimo turizmo sodyboje (taip ištraukiant žmogų iš jam įprastos rutinos), o dažniausiai – užsienyje.
Kelionės yra ir neblogas būdas išbandyti santykius. „Kartais užtenka vienos trumpos kelionės, kad suprastum, jog antrą kartą keliauti su tuo pačiu žmogumi nenorėtum, o ką jau kalbėti apie viso gyvenimo kelionę“, – teigė A. Mažeikienė.
Geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti
A. Mažeikienės teigimu, vieni žmonės keliauja, nes tik kelionėje gali ramiai pabūti su savo artimaisiais, nebėgdami kaip voverė rate: namai–darbas–namai. Kiti – kad pabėgtų, liktų vieni su savimi, pasijaustų laisvi. Trečius veda tapatumo, tikrojo savęs paieškos. Tačiau populiariausia visų kelionių priežastis – noras pamatyti, pažinti ir prisiliesti prie istorijos, kitokios aplinkos ir žmonių per kvapus, skonį, vaizdais, patirtimi, išgyvenimais.
„Labai džiaugiuosi, kad šiuo virtualios realybės ir informacinių technologijų laikotarpiu žmonės nenustoja keliauti, nors, pavyzdžiui, į Fudzijamos kalną šiandien galima pasižiūrėti ir sėdint namuose ant sofos interneto svetainės „YouTube“ vaizdo įraše“, – sakė lektorė.
Pasak A. Mažeikienės, keliautojams pradėjo rūpėti ne vien tie kurortai, kuriuose jau yra buvę visi kaimynai, – išskirtinumo poreikis lietuviams nebėra svetimas.
Kolekcionuojame potyrius
Kūrybos ekonomikos tyrėja, kelionių organizavimo įmonės atstovė dr. Rasa Levickaitė teigia, jog dėl nuolatinės keliautojų poreikių kaitos kinta ir jų pasirenkamos kryptys.
Nors dėl objektyvių priežasčių – kainos ir atstumo – lietuviai daugiausia keliauja po Europą, R. Levickaitės teigimu, vis dažniau keliaujama ir po egzotiškus kraštus, pvz., Okeaniją, Kiniją, Indiją, kurie žada dar rečiau patirtus atradimus.
„Anksčiau į kelionę daugelis išsiruošdavo „pamatyti“, o dabar beveik visi nori „patirti“ – tam tikra prasme dabartines keliones galima pavadinti potyrių kolekcionavimu, – komentavo R. Levickaitė. – Ryškėja ir noras visą kelionę kuo stipriau išgyventi per savo asmeninę prizmę, patirtį, potyrius, net nuotykius ir į galvą atėjusias mintis, grįžus dalytis visu tuo su kitais.“
Pasak R. Levickaitės, tikėtina, jog būtent pojūčių, potyrių kolekcionavimas turi įtakos ir besikeičiančioms lauktuvėms: anksčiau pirkdavome daiktus, kuriuos galėtume pasidėti kur ant lentynėlės, o dabar itin populiarėja valgomos lauktuvės, kurios leistų patirti šalį ir joje nebuvusiam žmogui.
„Baltic Tours“ nuotr.