„Užsienyje gerai jaučiau, kad galiu ten pagyventi, paeksperimentuoti, pažinti ir priimti kitą kultūrą, bet visam laikui pasilikti negalėčiau – man per daug brangi Lietuva. Visada jaučiau didelę trauką savo šaliai ir norėjau grįžti namo“, – mintimis dalijasi psichologė, edukologė Aistė Jasaitytė-Čeburiak. Pašnekovė, kuriai teko pamatyti daug pasaulio dirbant modeliu, teigia seniai supratusi, kad niekur kitur negalėtų jaustis taip gerai, kaip Lietuvoje, neatsiejamoje nuo jos praeities ir tapatybės. Aistė labiausiai vertina savo vidinę ramybę, šeimą, namus, artimųjų sveikatą ir džiaugiasi galėdama padėti žmonėms atrasti save. Šiltas ir jaukus pokalbis su A. Jasaityte-Čeburiak skatina prisiminti ir iš naujo įvertinti esminius gyvenimo dalykus.
Ar tiesa, kad modelio darbas Jums nebuvo labai malonus? Kaip nusprendėte pasukti kita karjeros kryptimi?
Modelio darbas buvo visapusiškas. Jis man atvėrė galimybę pažinti pasaulį. Keliaudama po skirtingas šalis išmokau labai daug naudingų dalykų. Pavyzdžiui, susiorientuoti skirtingose pasaulio šalyse, gebėti bendrauti su skirtingų kultūrų žmonėmis, pristatyti save ir kt. Mano pasaulėžiūra prasiplėtė. Dirbdama modelio darbą supratau, kad žmogaus išorė dar nėra viskas. Šis suvokimas nuvedė mane pažinti vidinį žmogaus pasaulį, dėl to jau ilgus metus studijuoju žmogaus psichologiją, o konkrečiai šiuo metu – jungistinę analitinę psichoterapiją.
Modelio karjera pasibaigė labai natūraliai, kai baigiau edukologijos magistro studijas ir supratau, kad atėjo metas atsiskleisti profesinėje srityje.
Ar mokydamasi, dirbdama nebuvote sudvejojusi dėl šio pasirinkimo?
Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje jaučiau, kad mane domina žmogaus psichologija, bet tada turėjau galimybę išvykti padirbėti kaip modelis ir pasinaudojau proga pažinti pasaulį, kultūras, žmones. Vis dėlto intuityviai žinojau, ko noriu ir ko sieksiu ateityje. Ir intuicija manęs neapgavo. Niekada nebuvo kilusių minčių, kad psichologo darbas ne man.
Prasideda jau vienuolikti Jūsų studijų metai. Kiek jų dar liko?
Kadangi siekiu tapti jungistinės analitinės krypties psichoterapeute, psichoanalitike, studijuoti dar liko maždaug 2,5 metų. Kad pažintum žmogaus psichologiją, reikalinga ilgalaikė praktika. Nėra taip, kad išklausai kursą ir gali dirbti su žmogaus gyvenimu. Tai yra labai didelė atsakomybė. Reikia daug išmokti: išsinagrinėti ir žmogaus vystymosi raidą, ir poreikius, išmanyti asmenybės tipus, santykius, simbolius, sapnus, archetipus, žinoti, kaip galima praplėsti žmogui savivoką, ir labai daug kitų dalykų.
Viename interviu minėjote, kad esate jautrus žmogus. Ar tai padeda Jums dirbti psichologo darbą? Kokios savybės svarbios psichologui?
Tai man padeda geriau suprasti, pajausti kitą žmogų, užmegzti su juo ryšį. Bet vien jautrumo neužtenka, reikia ugdyti ir kitas savo savybes. Svarbu, kad psichologas (ar juo ketinantis tapti žmogus) būtų kuo visapusiškesnis. Jeigu tai yra labiau jausminio tipo asmuo, tada jam reikia labiau ugdyti savo racionaliąją pusę; jeigu yra per daug racionalaus prado, tada reikia daugiau dėmesio skirti jausminiam pradui. Labai svarbi pusiausvyra tarp intuicijos, jausmų, pojūčių ir racionalumo. Ir, žinoma, būtinos pakankamos teorinės žinios.
Galėjote mokytis ir gyventi užsienyje, tačiau grįžote į Lietuvą. Kaip supratote, kad gyvenimas svetur – ne Jums?
Aš, matyt, esu patriotė. Mano, kaip lietuvaitės, identitetas labai susijęs su praeities išgyvenimais, su šaknimis, aplinka, kurioje augau. Keliaudama supratau, kad nei kitų šalių gamta, nei jų žmonės, kurie vis dėlto skiriasi nuo mūsų, lietuvių, nėra man artimi, kad visa tai – ne man. Užsienyje labai gerai jaučiau, kad galiu ten pagyventi, paeksperimentuoti, pažinti, priimti kitą kultūrą, bet visam laikui ten pasilikti negalėčiau – man per daug brangi Lietuva. Visada jaučiau didelę trauką Lietuvai ir norėjau grįžti namo.
Galbūt kitus vilioja geresnė ekonominė kitų šalių padėtis ar geresnės karjeros perspektyvos, bet aš labai anksti supratau, kad tai neatneša laimės. Man džiaugsmą gyvenime suteikia visai kiti dalykai. Manau, kad gyvendama Lietuvos miške, nieko neturėdama galėčiau jaustis laimingesnė nei turėdama puikią karjerą ir gyvendama labai gerai materialiai aprūpinta svetur. Tai patyriau savo kailiu ir esu visiškai rami gyvendama savo šalyje. Labai vertinu ir branginu Lietuvą, tai, ką čia turiu. Ir didžiuojuosi būdama lietuvė.
Ar nėra skaudu girdėti pačių tautiečių žeriamą kritiką Lietuvai? Kas, Jūsų nuomone, tai lemia?
Galbūt kai kurie žmonės turi nuoskaudų, dėl gyvenimo sunkumų kaltina valdžią, nežinau… Taip, galėtų būti visai kitaip, galėtume pasimokyti iš kitų šalių, kaip valdyti valstybę, bet aš nesieju valdžios su Lietuva, jas atskiriu. Galbūt skaudu yra tiems, kurie tikisi daugiau atsakomybės iš kitų žmonių, bet aš manau, kad kiekvienas esame savo likimo kalviai, turime patys būti už save atsakingi. Tikiu, kad jeigu norėsiu, galiu pati čia susikurti sau tinkamas sąlygas, nelaukdama, kol kas nors kitas už mane tai padarys. Aš nesijaudinu dėl savo pensinio amžiaus – gana sąmoningai taupau senatvei ir nesitikiu iš valstybės lengvatų.
Yra dalykų, kuriems nepritariu. Pavyzdžiui, dabar man gana skaudu dėl tam tikros diskriminacijos: neskiepiju savo vaikų, o norima įteisinti, kad neskiepytų vaikų nepriimtų į darželius. Bet dėl to nelaikau nuoskaudų ar pykčio ir tiesiog pati ieškau būdų, kaip toliau gyventi, nepriklausau nuo institucijų. Išmokau visur prisitaikyti.
Galbūt mano požiūriui įtakos turi ir tai, kad išmokau vertinti tai, ką turiu, džiaugtis šiandiena. Nes gyvenimas labai trapus ir laikinas. Dažnas mūsų esame linkę viską nukelti į ateitį – manyti, kad tai, ko trokštame, laukiame, bus kada nors ateityje. Bet svarbus yra esamasis laikas – svarbu gyventi, mėgautis šia diena, šia akimirka. Džiugu, kad žmonės pradeda vis daugiau apie tai kalbėti.
Galbūt šį Jūsų suvokimą sustiprina ir tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, visai šalia mūsų? Ar Jums tai kelia didelį nerimą?
Taip, žinoma. Situacija Ukrainoje kelia nerimą ir priverčia susimąstyti, kaip iš tikrųjų čia gerai gyvename, kad tai reikia labai branginti. Pasaulis sunkiai išsilaiko taikos sąlygomis, ir to, ką turime, galima greitai netekti. Imu mąstyti, kaip sunku čia buvo gyventi mūsų protėviams… Jaučiu jiems didelę pagarbą.
Esate sakiusi, kad dažnai dėkojate už tai, ką turite…
Manau, yra labai svarbu gyvenime ne tik imti ir norėti daugiau, bet ir gebėti dėkoti už tai, ką turi. Ir ne tik dėkoti, bet ir
mokėti duoti. Aš dažnai dėkoju už savo vidinę ramybę, kurią labai vertinu, už šeimą, namus, sveikus artimuosius. Manau, tai yra labai daug.
Kaip lektorė, psichologė dirbate su vaikais, jaunimu. Kokios Jūsų užduotys ir kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su vaikais?
Daugiausia su vaikais dirbu edukaciniame projekte „Kūrybinės partnerystės“. Tai unikali pokyčius mokykloje inicijuojanti kūrybiško mokymo programa, kurios tikslas – praplėsti ir praturtinti įprastą mokymosi procesą, ugdyti mokinių ir mokytojų kūrybingumą. Parodyti moksleiviams, kad mokytis gali būti įdomu, prasminga, o mokytojams – kad pamokos gali vykti ne tik klasėje ir įvairiomis nestandartinėmis formomis, mokantis skirtingų dalykų vienu metu. Aš neskirstau vaikų į gabius ar negabius ir kuriu santykį su jais taip, kad jie jaustųsi galintys ir gebantys. Palaikau juos kiekviename žingsnyje ir taip pat labai daug mokausi iš jų.
Ko būtent išmokstate iš vaikų?
Dirbdama su vaikais, jaunimu jaučiu, kaip skleidžiasi mano kūrybingumas. Vaikai skirtingomis situacijomis pateikia įvairių klausimų, tenka juos motyvuoti atlikti įvairius darbus – tam reikia idėjų, kaip vaikus pritraukti, kaip suformuluoti teiginius, kad mokiniai susidomėtų. Džiaugiuosi, kad per šį darbą skleidžiasi mano potencialas. Taip pat mokausi kantrybės, gebėjimo priimti skirtingų vaikų savitumą.
Kas šiame darbe Jus liūdina ir kokiais savo darbo rezultatais džiaugiatės?
Liūdna būna tada, kai ateina laikas su vaikais atsisveikinti ir paleisti juos į gyvenimą, o džiaugiuosi matydama, kaip vaikai skleidžiasi ir įgyja pasitikėjimo savimi, kaip keičiasi jų gyvenimas.
Galbūt galėtumėte palyginti dabartinę mokyklą su savo laikų mokykla? Ar pastebite ryškių skirtumų?
Labai gaila, bet didelių skirtumų nepajutau ir nepastebėjau. Mokykloje vaikai vis dar sunkiai sieja ugdymo turinio dalykus su gyvenimo praktika. Mokykla stengiasi perduoti vaikams žinias, informaciją, bet pamiršta ugdyti tokias bendrąsias kompetencijas kaip gebėjimas bendrauti, bendradarbiauti. Mokiniai linkę siekti geriausio rezultato, bet pamiršta procesą, jo neanalizuoja. Nėra mokymosi refleksijos kultūros. Gaila, kad mokymosi šaltinis vis dar yra vadovėlis ir lenta, jiems trūksta mokymosi per patyrimą. Tad dirbdama „Kūrybinių partnerysčių“ projekte jaučiu didelę prasmę, nes prisimenu save mokykloje, kai dažnai kildavo nuobodulio jausmas, kai nesijaučiau galinti, turinti potencialo kurti.
Ar labai išvargina šis darbas?
Manau, jog, kad ir kokį darbą dirbtum, jeigu įdedi į jį širdies, vėliau jauti šiokį tokį energijos stygių. Dirbdama su vaikais būnu labai nuoširdi, atvira, stengiuosi atiduoti daug savo energijos ir jaučiu, kad ji išsenka, todėl man labai reikia erdvės, kurioje galėčiau tos energijos pasisemti. Kai kurie žmonės sako, kad jos pasisemia iš vaikų, bet aš negalėčiau taip sakyti, nes esu tas žmogus, kuris daugiau jos atiduoda.
Kokia yra Jūsų mėgstamiausia vieta, kurioje geriausiai pailsite, atsipalaiduojate?
Mano mėgstamiausia vieta yra mano šeimos sodyba bei Neringa. Labai mėgstu laukinę gamtą, kurioje pailsiu ir pasisemiu energijos. Man gera jausti gamtos ciklus ir sezoniškumą. Gera prisiliesti prie gamtos, uogauti, grybauti, atsigaivinti vandens telkiniuose ir tyliai stebėti, kaip pučiant vėjui linguoja medžiai, tiesiog mėgautis šia akimirka.
Iš kur tokia stipri trauka gamtai?
Visada buvau labai arti gamtos. Matyt, tam įtakos turėjo mano tėtis, nes jis buvo stovyklų mėgėjas, tad daug laiko praleisdavome gamtoje. Galbūt įtaką darė ir mano krikštatėvis, kuris yra didelis gamtos mėgėjas ir biologijos mokytojas. Vaikystėje labai daug atostogaudavau kaime ir dirbdavau įvairius ūkio darbus. Labai džiaugiuosi, kad krikštatėvis, kaip pedagogas, mokėjo taip pateikti užduotis, dienos darbus, kad juos dirbti (pvz., grėbti ir krauti šieną, skinti serbentus, netgi kopti medų, ravėti daržus) būdavo smagu.
Industriniame šių dienų pasaulyje žmonės gyvena labai aktyvų gyvenimą, siekia karjeros ir pamiršta pačią savo prigimtį. Būnant gamtoje pabunda pirmapradis ryšys su ja. Bėgant metams vis labiau ir labiau sugrįžtu prie gamtos, prie žemės. Vasarą stengiuosi planuoti savo laiką taip, kad gamtoje būčiau daugiau nei mieste. Per tą laiką pasikraunu energijos, kurią vėliau galiu atiduoti „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Pastebiu, kad tada kyla įvairių idėjų.
Praėjusiais metais dirbau mergaičių socializacijos centre, o šiemet laukia darbas berniukų socializacijos centre. Tam reikės visai kitokios energijos. Bus įdomu dirbti su vaikais, kurie turi daug pykčio, nuoskaudų, agresijos. Ten tikrai reikia turėti ką duoti, būti gerai pasirengus emociškai. Tad daug būdama gamtoje kaupiuosi prieš naujus darbus.
Vaikams didelę įtaką daro aplinka, kurioje jie auga. Tačiau esama šeimų, kuriose tėvai, rodos, gana pavyzdingi, o vaikai nerodo jiems pagarbos. Kaip pelnyti vaikų autoritetą?
Galbūt tiems vaikams trūksta tėvų dėmesio, didesnio domėjimosi jais. Patarčiau tėvams daugiau domėtis savo atžalų emociniu gyvenimu, elgtis taip, kad vaikai jaustųsi matomi, girdimi ir suprasti.
Kas buvo Jūsų autoritetai paauglystėje? Kaip manote, kokią tai įtaką turėjo Jūsų gyvenimui?
Mano autoritetai buvo tėtis, mama, senelė, kurią mūsų šeimoje priimta vadinti bobute. Jie mane labai palaikė, skatino ir tikėjo manimi. Tai turėjo įtakos mano savivertei ir pasirinkimams gyvenime.
Kaip manote, kodėl jaunos merginos taip veržiasi tapti modeliais?
Išties reikėtų klausti atskirai kiekvienos merginos. Pati labai norėjau pažinti ir pamatyti platesnį pasaulį. Paauglės bręsdamos susiduria su kūno pokyčiais, moteriškumo temomis. Tai yra labai natūrali paauglio identiteto paieška, galbūt dėl to jas domina modelio, aktoriaus, šokėjo profesijos.
Kokios vertybės, Jums, kaip mamai, žmonai, svarbiausios?
Didžiausia vertybė yra santykiai su artimais žmonėmis. Gebėjimas išsaugoti santykius net kai yra sunku. Santykiai yra kūryba. To mokau ir savo vaikus. Taip pat man svarbu vaikams sukurti tokią erdvę, kurioje jie galėtų atskleisti savo savitumą, būtų savimi.
Kokias vertybes norėtumėte matyti stiprėjančias mūsų šalyje?
Norėčiau, kad žmonės daugiau investuotų į tarpusavio santykius. Vartojimo visuomenė ir informacinės technologijos iškreipia žmonių santykius, prarandami įgūdžiai juos kurti.
Kokie buvo Jūsų santykiai su broliu, kai augote kartu? Ar dabar esate artimi?
Visko buvo, nes buvome vaikai. Manau, kad, kaip ir visi vaikai, ir labai draugavome, ir labai pykomės, kartu ir juokėmės, ir verkėme, o dabar stengiamės puoselėti santykius.
Kaip įgytos psichologijos žinios pakeitė Jūsų gyvenimą?
Psichologijos žinios padėjo geriau pažinti save, atrasti dar neatrastų dalykų, susijusių su žmogaus vidiniu pasauliu. Dabar gyvenu sąmoningiau, nei gyvenau prieš tai. Gyvenu vidinį gyvenimą. Džiaugiuosi atradusi darną su savimi.
Galbūt galite rekomenduoti knygų žmonėms, ieškantiems darnos su savimi ir antrąja puse?
Moterims labai rekomenduočiau Clarissos Pinkolos Estes knygą „Bėgančios su vilkais“ apie laukinės moters archetipą mituose ir pasakose. Vyrams verta paskaityti Roberto Bly knygą „Geležinis Džonas“.
Buvote įkūrusi psichologijos ir saviraiškos studiją „Pamilk save“. Kaip Jūs suprantate meilę sau? Kaip ji reiškiasi?
Meilės sau sąvoką žmonės gali suvokti skirtingai. Meilė sau, mano nuomone, reiškiasi per sąmoningą gyvenimą. Kada žmogus labai gerai supranta savo jausmus, žino savo poreikius ir įsiklauso į save. Mūsų, žmonių, užduotis yra atrasti savo identitetą ir prisitaikyti išoriniame gyvenime, kuriame yra įvairių nuostatų, visuomenės elgesio normų. Svarbu gyventi atsižvelgiant į tai, bet nepamirštant savęs, derinant savo vidinį gyvenimą su išoriniu. Labai lengva prarasti save tada, kai labai stengiamės įsitvirtinti išoriniame gyvenime ir daug ką darome norėdami ką nors įrodyti kitiems, pasiekti jų pagarbą, pripažinimą. Bet už tai sumokame tam tikrą kainą. Bandome atitikti tėvų, visuomenės lūkesčius, vertybes, bet nepaklausiame savęs: „Kas aš esu, kas man patinka, ko aš norėčiau iš tikrųjų?“ Jeigu žmogus nuolat jaučia, tarsi gyvena tik dėl kitų, tada praranda gyvenimo dėl savęs džiaugsmą. Dėl to nemažai žmonių kenčia, suserga depresija, išgyvena beprasmybės jausmą, nors ir, rodos, yra pasiekę karjeros aukštumų, viską turi. Tenka padėti tokiam žmogui atrasti kančios šaltinį, išgirsti savo vidinį balsą, tarsi auginti jo savastį, padėti jam atsiskleisti. Dažnai žmonės sako: „Aš ir nežinau, kas esu.“ Taigi mylėti save – tai atrasti ir priimti save. Kai žmogus gerai supranta save, tada mažiau tikisi iš kitų ir gali daugiau duoti, ne vien imti. O geriausiai save pažįstame per santykį su kitais žmonėmis. Todėl, kaip jau sakiau, turime labiau puoselėti santykius su kitais.
Dėkoju už įdomų pokalbį.
Inesa Uktverienė, Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Aistės Jasaitytės-Čeburiak archyvo