Artėjant miškasodžiui viešojoje erdvėje dažnai pasirodo teiginių, kad miškai galėtų puikiausiai augti ir be žmogaus įsikišimo bei kad sodinamiems medžiams ateityje vis tiek skirta būti nupjautais. Tačiau dauguma skeptiškų teiginių apie medžių sodinimą Valstybinių miškų urėdijos (VMU) plotuose yra klaidinantys – medžius sodinti reikia dėl daugybės reikšmingų priežasčių, o VMU miškininkai padeda miškams augti sveikiems bei produktyviems.
Miško indėlis kovojant su klimato kaita
Visų pirma, miškų įveisimas ir atkūrimas yra svarbus veiksnys švelninant klimato kaitą. Miškai veiksmingai sugeria anglies dioksidą – medžiai ir kita augalija jį kaupia savo biomasėje, tuo pačiu išskirdami deguonį.
Anglies dioksido sugėrimas tiesiogiai susijęs su medienos prieaugiu (CO₂ sugėrimas proporcingas metiniam medienos tūrio prieaugiui), todėl naujų miškų įveisimas, buvusių atkūrimas ir tinkama miško priežiūra reikšmingai prisideda prie šiltnamio efekto mažinimo. Valstybinės miškų tarnybos (VMT) 2024 m. duomenimis, 1 ha miško abosrbavo apie 3 t CO₂.
Jei miškai yra tokie svarbūs, nejaugi visi jie negalėtų likti nekertami ir niekieno neliečiami valyti orą? Deja, medžiai laikui bėgant sensta, jų augimas lėtėja, o kartu mažėja ir anglies dioksido sugėrimo intensyvumas. Tuo tarpu tvariai tvarkomas miškas nuolat atsinaujina – brandžius medžius keičiant jaunais, sparčiai augančiais medynais, užtikrinamas nenutrūkstamas CO₂ kaupimo ciklas.
Lietuvoje turim ir rezervatų, kuriuose medynai palikti natūraliai raidai, tačiau didžioje dalyje Lietuvos miškų vykdomos ūkinės priemonės, o jų intensyvumas priklauso nuo konkrečios teritorijos ir joje keliamų reikalavimų.
Kirtimai vykdomi dėl dar vieno svarbaus tikslo – medienos, kurią neapdorotą ar jos produktus vartojame savo buityje. Tačiau net ir medienos gaminiai, tokie kaip baldai ar pan., taip pat savyje „užkonservuoja“ CO2, o mediena kaip kuras leidžia išvengti emisijų dėl iškastinio kuro naudojimo.
Taip pat paliekant mišką atsikurti savaime, mums nepavyktų atkurti šviesiamėgių, lankytojų mėgstamų medžių rūšių: pušynų ir ąžuolynų. Dažnu atveju juos keistų beržynai, drebulynai ar alksnynai.
Kirtimai vykdomi laikantis griežtų reikalavimų
Kalbant apie kirtimus, miškų naudojimas Lietuvoje yra griežtai reguliuojamas teisės aktų. Prieš pradedant bet kokią ūkinę veiklą, teritorijoje atliekamas gamtinių vertybių vertinimas ir numatomos jų apsaugos priemonės. Taip pat įvertinama, ar planuojami darbai nedarys neigiamo poveikio aplinkai ar saugomoms teritorijoms. Tik atlikus visus vertinimus ir gavus atsakingų institucijų leidimus, teritorijoje gali būti vykdoma ūkinė veikla, žinoma – laikantis nustatytų reikalavimų. Tam tikrais atvejais kirtimai gali būti visiškai draudžiami arba leidžiami tik su apribojimais.
Atsodinti medžiai nebūtinai bus kertami
Lietuvoje miškų atkūrimas po kirtimų yra privalomas teisės aktais. Tai reiškia, kad iškirstas plotas negali likti tuščias – jis turi būti atkurtas per 3 metus.
Miško sodinimas yra suplanuotas ir kruopščiai apgalvotas procesas. Šiam darbui reikalaujama naudoti tinkamą dauginamąją medžiagą, užtikrinti sodinukų tinkamumą konkrečiam sklypui, taip pat išsaugoti savaiminius medžius teritorijoje kirtimų metu. Pasodintą mišką privaloma prižiūrėti taip, kad medynai augtų sveiki, suteikiant jiems apsaugą ne tik nuo kenkėjų ir įvairių ligų, bet taip pat ir nuo gaisrų bei daugybės kitų veiksnių. Šie darbai kasmet planuojami ir vykdomi maždaug 45 tūkst. ha plote.
Be to, pasodinus mišką, iš anksto ne visada galima tiksliai numatyti, kokiai miškų grupei ateityje jis bus priskirtas, koks jam bus taikomas ūkininkavimo režimas ar kirtimo būdai.
Ne tik atkuria, bet ir įveisia
Svarbu pabrėžti, kad medelių sodinimui parenkamos labai įvairios teritorijos, o miškas sodinamas ne vien tik buvusiose kirtavietėse. Jis sodinamas, atkuriant žuvusius medynus ar visiškai naujose teritorijose – pavyzdžiui, buvusiuose žemės ūkio paskirties plotuose, kur miško anksčiau nebuvo. VMU 2026 m. planuoja iš viso atkurti 10689 ha miškų ir naujai įveisti 295 ha miškų.
Taip pat verta paminėti, kad didelė Lietuvos miškų dalis yra kultūrinės kilmės, t. y. įveisti žmogaus, tačiau nepaisant to, šiose teritorijose, priklausomai nuo ūkininkavimo režimo, jau dabar yra suformuoti įvairiaamžiai ir įvairiarūšiai medynai, juose mokslininkai identifikuoja ir atranda saugomas vertybes ir retas rūšis, inventorizuoja vertingus saugomų teritorijų plotus, kas rodo, jog žmogaus įveisti plotai gali tapti reikšmingomis biologinėmis buveinėmis.
Pokyčiai miškininkystėje taip pat būtini
Klimato kaitai intensyvėjant ir dažnėjant masinėms kenkėjų invazijoms, kurios kasmet daro vis didesnę žalą tiek valstybiniams, tiek privatiems miškams, būtina peržiūrėti taikomus miškininkystės principus ir pritaikyti naujai formuojamus medynus prie kintančių aplinkos sąlygų.
VMT, miškininkų bei mokslininkų duomenimis, patys neatspariausi yra vienaamžiai vienarūšiai medynai, todėl jau kurį laiką sodinant medžius, prioritetas teikiamas mišriems medynams, sudarytiems iš trijų ir daugiau medžių rūšių, taip didinant miškų atsparumą neigiamiems veiksniams ir gausinant jų biologinę įvairovę.
Naujai sodinami miškų plotai bus atsparesni neigiamiems biotiniams ir abiotiniams veiksniams ne dėl savo amžiaus ir galimai adaptacijos, o dėl įvairiarūšiškumo. Planuojant miško atkūrimą ar įveisimą, medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į augavietės savybes – dirvožemio derlingumą, drėgnumą, taip pat į miško funkcinę paskirtį – kad medynai augtų sveiki ir produktyvūs.
Miško atkūrimas laikomas viena svarbiausių ir prasmingiausių miškininkystės veiklų. Nepaisant visų skeptiškų nuomonių, kasmet organizuojamas Nacionalinis miškasodis sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio ir aktyvaus dalyvavimo, prisidedant prie šalies miškingumo didinimo ir atsakingo požiūrio į gamtą ugdymo. Kiekvieno savanorio indėlis yra svarbus, nes bendromis pastangomis galime užtikrinti, kad ateities kartoms išliks atsparūs, gyvybingi ir vertingi Lietuvos miškai.
