Balandžio 8 d. prof. Giedrius Kuprevičius šventė garbingą 70 metų jubiliejų. Šia proga menininkas, kurio veikla tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, sutiko pasikalbėti apie muziką, savo veiklą, populiariąją ir rimtąją kultūrą, jaunąją kartą.
Prof. G. Kuprevičius yra kompozitorius, pedagogas, publicistas, VDU Muzikos akademijos profesorius, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2003 m. pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas „Bravo“ statulėle, Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos aukso žvaigžde, pernai pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Tokia įvairi veikla, garbingi titulai ir paties profesoriaus rašytuose esė vis prasiveržiantis kiek ironiškai filosofinis tonas įpareigoja: ar pokalbis bus lengvas? Tačiau jau pirmas skambutis prof. G. Kuprevičiui susitarti dėl interviu, kai vietoje monotoniško pypsėjimo telefone pasigirsta lengva ir plevenanti „Kregždutės“ melodija, tarsi ranka nubraukia įtampą.
Gimėte, augote Kaune, su juo susijusi ir Jūsų kūrybinė veikla. Ar įžvelgiate skirtumų tarp didžiųjų Lietuvos miestų – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos – muzikinių tradicijų?
Esminių skirtumų neįžvelgiu, nes muzikinė kultūra Lietuvoje vystėsi gana tolygiai. Tiesa, įvairiais mūsų valstybės istorijos momentais buvo tam tikrų skirtumų, dominánčių ir įtakų, tačiau stipri liaudies kultūros dvasia gelbėjo nuo svetimybių ir kartu ugdė demokratišką požiūrį į kaimyninių tautų muzikinę įtaką.
Jūsų muzikinė veikla nepaprastai įvairi. Nuo kariliono, operos, baleto, miuziklo iki moderniausių elektroninės muzikos inovacijų. Kas Jums pačiam muzikos srityje įdomiausia – naujovių atradimas ar senovės prikėlimas naujam gyvenimui?
Esu išauklėtas toleruoti įvairius žanrus ir stilius, išmokytas valdyti visokias kompozicines technikas, atviras naujovėms ir todėl niekada nejaučiau diskomforto nei dėl socialinio realizmo, nei postmodernizmo ar minimalizmo. Visi „-izmai“, kai jų nesureikšmini, yra tik laiku bėgantys nuotykiai, kupini tariamo rimtumo ir šiek tiek komizmo, kai į juos žvelgi prisimerkęs.
Tokia produktyvi muzikinė veikla akivaizdžiai rodo, kad vien įkvėpimu tikriausiai nepasikliaujate. Turbūt tenka disciplinuotai dirbti? Kaip atrodo kompozitoriaus, menininko disciplina? Ar turite kokių nors dienos ritualų?
Visas mano gyvenimas sudėtas į kelis sluoksnius, kurie privalo vienas su kitu gyventi harmoningai: kūryba, buitis, akademinis (arba valstybinis) darbas. Visus juos valdo ir globoja šeimos aura, kuri man labai svarbi ir būtina.
Esate gavęs „Bravo“ statulėlę už nuopelnus lietuviškai populiariajai kultūrai. Praėjusių metų pabaigoje tapote Nacionalinės premijos laureatu. Viena vertus, esate glaudžiai susijęs su populiariąja muzika, kita vertus, rūpinatės rimtosios muzikinės kultūros populiarinimu ir sklaida. Kaip įvardytumėte rimtosios ir populiariosios muzikos padėtį Lietuvoje? Ar kuri nors juda pirmyn sparčiau? Kokių mūsų muzikinės kultūros trūkumų ir pranašumų įžvelgiate?
„Bravo“ – šio apdovanojimo, rodos, dabar jau nebeliko (mūsų didžiausia bėda ta, kad nebėra tęstinumo) – buvo labai svarbus įvertinimas, nes subrendęs akademinės muzikos erdvėje muzikantas, jei jis dar įbrenda į popmuzikos lankas, yra tarsi „nerimtas“. Nacionalinė premija mane pasiekė pavėluotai, nes dabar tai tik garbė, o prieš penkerius metus (kai buvau nominuotas, bet nebuvau apdovanotas), toji premija būtų buvusi labai svarbi morališkai. Ji galėjo paremti ne tiek finansiškai, kiek idėjiškai: buvo įstrigę kai kurie dideli kūrybiniai darbai, ir premija būtų padėjusi jiems skintis kelią į sceną. Dabar būtent už juos ta premija ir gauta, tad ir sakau – pavėluotai. Tačiau vis tiek malonu, nes galiu pasijausti kaip filantropas.
Viename savo esė rašėte, kad XXI amžius Lietuvą užklupo nepasiruošusią. Ne vienus metus dirbate pedagoginį darbą – taigi su jaunąja karta, kuri ir kuria XXI a. Lietuvą. Kokių šiandieninių studentų savybių pasigendate? O gal išskirtumėte kokių nors ypatingų bruožų, kurie žavi, kurių neturėjo studentai, mokęsi prieš keletą dešimtmečių?
Svarbiausia dabarties jaunimo problema yra tikrasis išsilavinimas ir motyvacija. Kai nėra nei to, nei kito, tada per paskaitas labai kankinuosi, nes nemoku daryti visokių triukų ir būti itin įdomus. Esu įsitikinęs, kad labai daug jaunų žmonių į universitetus ateina ne tam, kad juose būtų, o tam, kad iš jų išeitų.
Tikriausiai nepriimtina būtų klausti, kokiu pasiekimu didžiuojatės labiausiai: Jūsų pasiekimai išties yra labai įvairūs ir turbūt būtų sunku išskirti kurį vieną. Tad gal pasakysite, ko dar norėtumėte pasiekti? Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
Planai aiškūs, bet neviešintini, nes, kaip ir orai, gali būti nenuspėjami. Artimiausias, tačiau dėl finansinių sunkumų stringantis pastatymas – miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjera Alytaus dramos teatre. Tikiu, kad ji, kaip ir visos kitos, įvyks!
Sveikiname profesorių ir linkime, kad visi planai (net ir tie, apie kuriuos nesinori prasitarti, puoselėjami mintyse ir širdyje) būtų sėkmingai įgyvendinti!
Kalbino Laura Barzdaitienė, nuotrauka Jono Petronio, vdu.lt