Net ir elementarios pirmosios pagalbos žinios leidžia belaukiant profesionalių medikų padėti, o kartais ir išgelbėti traumą patyrusį, užspringusį ar netikėtai sunegalavusį žmogų. Vis dėlto pasaulį apėmusi koronaviruso (COVID-19) pandemija koreguoja pagalbos teikimo taisykles: gelbstintieji raginami neužmiršti ir savo saugumo.
„Vasaros metu padažnėja įvairių traumų, prastai pasijuntama viešosiose vietose tarp nepažįstamų žmonių, todėl labai svarbu mokėti suteikti elementarią pirmąją pagalbą. Kiekvienam vertėtų žinoti, kaip stabdyti kraujavimą, mokėti gaivinti žmogų, padėti užspringusiam, ką reikėtų daryti susidūrus su kaulų lūžiais ar nudegimais. Vis dėlto COVID-19 pandemija į šį procesą įnešė savų korekcijų: net ir pirmąją pagalbą reikėtų teikti saugiai, iki minimumo sumažinant koronaviruso perdavimo riziką“, – sako vaistininkė Inga Pociulienė.
Kaip padėti nepažįstamam žmogui
Dažnai susiduriama su problema, kad palyginti nedaug žmonių moka ar prisimena, kaip reikėtų suteikti pirmąją pagalbą. Prieš dvejus metus Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa atskleidė, kad įgūdžių turėtų ir kritinėse situacijose savimi pasitikėtų vos 5 proc. suaugusiųjų. Pasak vaistininkės, svarbiausia nebūti abejingiems ir nepraeiti pro šalį.
„Derėtų neužmiršti, kad pirmąja pagalba siekiama trijų pagrindinių tikslų ir visi jie vienodai svarbūs: išsaugoti gyvybę, užkirsti kelią pablogėjimui ir paskatinti atsigavimą. Bet kokiu atveju pirmiausia reikėtų pakalbinti ir įsitikinti, ar žmogus yra sąmoningas, ar nesutrikusios tokios kritiškai svarbios gyvybinės funkcijos, kaip kvėpavimas bei širdies darbas. Jei žmogus prarado sąmonę, nekvėpuoja, o širdis sustojo – nedelsdami kvieskite medikus, o iki jiems atvykstant klausykite jų nurodymų įjungę telefone garsųjį ryšį“, – teigia ji.
Jei žmogus nekvėpuoja, reikia kuo greičiau pradėti dirbtinį gaivinimą, jei kraujuoja – stabdyti kraujavimą. Patyrusio kaulų lūžius ar pažeidusio stuburą asmens negalima judinti, sukioti. Tuo atveju, jei kvėpavimas yra sutrikęs, nukentėjusįjį reikėtų keliese atsargiai, prilaikant galvą paversti ant šono.
„Didžiausia dilema iškyla, ar padėti ne artimajam, o visiškai nepažįstamam žmogui. Padėti galima ir reikia, tačiau šiuo laikotarpiu reikėtų pasiremti gerąja kitų šalių patirtimi ir rekomendacijomis: iki minimumo sumažinti savo ir gelbėjamo žmogaus kvėpavimą vienoje zonoje, nedaryti gaivinimo „burna į burną“, plikomis rankomis neliesti žmogaus veido, ypač nosies ir burnos, taip pat atvirų žaizdų. Kritinėje situacijoje reikėtų naudotis vienkartinėmis pirštinėmis ar bent vandeniui atspariu audiniu. Jei dėvite akinius, nenusiimkite jų, nepakenks ir vienkartinė veido kaukė. Didžiosios Britanijos pareigūnai rekomenduoja gaivinamo žmogaus nosį ir burną lengvai pridengti rankšluosčiu ar audinio skiaute, kad jam giliai iškvėpus ar atsikosėjus būtų sumažinta koronaviruso perdavimo rizika“, – atkreipia dėmesį I. Pociulienė.
Paprastos pirmosios pagalbos taisyklės
Iš esmės visada yra labai pavojingas kraujavimas, nes nukraujuoti galima labai greitai. Tokiu atveju turėtų būti kuo skubiau iškviečiami medikai. Kol jie atvyks, pjūvį, įsikirtimą ar įsidūrimą reikėtų smarkiai užspausti ir maždaug 5 cm virš kraujuojančios vietos stipriai užveržti diržu, audeklu. Ši universali taisyklė negalioja tik pilvo sričiai.
Įtariant kaulų lūžius, būtina sustabdyti kraujavimą ir žmogaus nejudinti, iki kol atvyks medikai.
„Aktyvios pagalbos visuomet reikia užspringus: jei užspringęs žmogus kosėja, reikia paskatinti jį kosėti toliau, nes tik taip iš kvėpavimo takų pasišalins svetimkūnis. Jei matote, kad žmogus negali įkvėpti, veidas mėlsta, reiktų jį per juosmenį palenkti į priekį ir 5 kartus stipriai ranka trenkti į nugarą tarp menčių. Jei tai nepadeda, rekomenduojama jį apkabinti iš nugaros per juosmenį, savo plaštakas sugniaužti į kumščius ir šiek tiek virš bambos pilvo srityje 5 kartus kuo stipriau suduoti į gylį ir į viršų. Jei nepadeda, skubiai kvieskite medikus“, – pataria vaistininkė.
Bene didžiausia klaida yra bandymai padėti kitam duodant savo vartojamų vaistų. „To negalima daryti jokiu būdu, net ir turint pačių geriausių ketinimų. Nežinant žmogaus sveikatos būklės, tolerancijos bei reakcijų, patiems nebūnant medikais taip rizikuoti negalima, nes medikamentinės pagalbos pasekmės gali būti neprognozuojamos“, – sako I. Pociulienė.