Vasara – tinkamiausias metas ne tik Santuokos sakramentui, bet ir krikštynoms. Deja, klaidingai manoma, kad krikštynos – šeimos šventė, kuri turi vykti tik intymioje artimųjų aplinkoje. Ši šventė – visos Bažnyčios šventė, ir ja džiaugtis turi kuo daugiau žmonių. Juk per šį Jėzaus įsteigtą sakramentą žmogus tampa nauju, visaverčiu visos Bažnyčios nariu.
Krikštas – tai viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pagrindas. Pakrikštytas žmogus savo gyvenime turi stengtis siekti kuo didesnio panašumo į Jėzų Kristų, kurį Dievas, kaip ir kiekvieną kitą žmogų, sukūrė pagal savo paveikslą. Krikštas – blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo Karalystę. Krikštas jokiu būdu nėra magija, kuri jūsų vaiką padarytų sveiką ir laimingą. Nuoširdi malda, tikėjimas, krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingas.
Ar tikrai žmogui reikia Krikšto?
Visiems puikiai žinoma Ievos ir Adomo istorija yra pradžia to, ką šiuo metu kiekvienas mūsų patiriame ir su kuo kovojame. Šie mūsų protėviai norėjo tvarkytis patys vieni, atskirdami, kas yra gera, o kas – bloga, išsižadėjo Dievo, išdavė jį, pasielgdami egoistiškai. Jie pirmieji nutraukė tokį brangų ryšį su mūsų Kūrėju, kurį kiekvienas krikščionis stengiasi atkurti bene visą savo gyvenimą. Būtent dėl Ievos ir Adomo nuopuolio ir mes esame krikštijami, kad būtų nuplauta mūsų gimtoji nuodėmė. Tačiau Krikštas – tik pirmas žingsnis kelyje išganymo link. Jei tai nebūtų ilgas ir sudėtingas kelias, vargu ar Dievas būtų atsiuntęs savo mylimą sūnų Jėzų. Šis, būdamas nekaltas, prisiėmė žmonijos nuodėmes ir už visus mus numirė ant kryžiaus kartą ir visiems laikams. Krikštu atkuriama tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Priimdamas Krikštą žmogus taria „taip“ Dievo meilei ir leidžia jai veikti savyje.
Ar Krikšto sakramentas teikiamas tik mažiems vaikams?
Priimta, kad dar suteikdami vienas kitam Santuokos sakramentą jaunieji įsipareigoja auklėti vaikus krikščioniškai. Natūralu, kad ką tik gimęs mažas vaikas yra netikintis. Jo gimimas – tik dar vienas Dievo veikimo įrodymas, todėl tėvai turi ugdyti savo atžalą pagal savo tikėjimą: perduoti jam žinias, padėti pažinti dieviškas dovanas, perteikti tradicijas. Tik Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas gali padėti bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir atskleisti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori. Jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
Suaugusiųjų Krikštas vyksta kiek sudėtingiau. Suaugę žmonės turi lankyti katechumenato seminarus, kurie trunka iki trejų metų. Šis laikotarpis reikalingas tam, kad žmonės galėtų geriau suprasti, pažinti ir įsisąmoninti krikščioniškąjį gyvenimą, ryžtis jam. Ir vėliau, jau priėmus sakramentą, viskas nesibaigia. Pakrikštytieji gauna globėjus, kurie padeda susidoroti su naujais krikščionybės iššūkiais, padeda nesuklupti ir gyventi Dievo meile.
Ką būtina žinoti krikšto tėvams?
Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus. Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą. Krikštatėviai turi daug pareigų: turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimu, ugdyti jį Bažnyčios bendruomenėje, lydėti jį maldoje, mokyti nuoširdžiai mylėti ir pasitikėti Dievu. Būti krikštatėviais – tai ne tik vienkartinis atsakomybės prisiėmimas. Krikštatėviai turi puoselėti santykius su savo krikšto vaiku net jei jų nesieja giminystės ryšiai, nes per Krikštą užgimsta dvasinė giminystė, kuri ne ką mažiau svarbi ir įpareigojanti. Visą gyvenimą krikštatėviai krikšto vaiką turi palaikyti sunkumuose ir džiaugsmuose.
Krikšto simboliai
Kryžiaus ženklas svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų, už visus žmones mirusį ir prisikėlusį, priima Tėvą, į žemę atsiuntusį savo Sūnų, ir atsiveria Šventosios Dvasios dovanoms.
Pašventintas vanduo, tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos, jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą.
Katechumenų aliejus. Juo patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik Krikštą priimantiems žmonėms. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės saugotis nuo piktojo pagundų, kurios braunasi į kiekvieno žmogaus širdį.
Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, jis primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis yra karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis esant Dievą kitiems.
Baltu drabužiu apgaubiamas pakrikštytas žmogus byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė.
Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas – mūsų gyvenimą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.
Krikšto apeigos
Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia vardo, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kurio nors šventojo vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją ir krikščionišką gyvenimo pavyzdį. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį – atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!“ Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!“ Pačios Krikšto apeigos – vandens užpylimas, kaip ir panardinimas, – primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi naujam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi, kaip Viešpats moko. Pakrikštytasis patepamas krizma, apgaubiamas baltu drabužiu, uždegama žvakė. Drauge kalbama malda „Tėve mūsų“, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams.
Kas gali suteikti Krikšto sakramentą?
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje, krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti formulę. Sakoma: „(Vardas) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikšto apeigas papildytų: pateptų krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
Komentarų: 1
Super straipsnelis tėvams kurie neapsisprendža dėl kriikšto ar net nežino jo svarbos vaikui.