Kuba daugeliui siejasi su garsiuoju politiku F. Kastro, gyventojų spontaniškumu, gerais cigarais, nuostabiu gamtovaizdžiu. Tai vieta, kur nuolat šilta… Kuba yra didžiausia Karibų jūros sala pagal gyventojų skaičių bei plotą ir šešiolikta pagal dydį visame pasaulyje.
Salos kraštovaizdis
Kubos krantus skalauja ne tik Karibų jūra, bet ir Atlanto vandenynas. Ši šalis gali didžiuotis turėdama apie 7 000 km pajūrio ruožą, kuriame yra apie 290 nuostabių, įvairaus dydžio paplūdimių, kuriuose prieglobstį randa ir romantiški įsimylėjėliai, ir pramogų ištroškę turistai. Didelę Kubos dalį sudaro lygumos, tik pietryčiuose stūkso kalnai ir žavi kalvotas kraštovaizdis. Aukščiausia viršūnė yra Pico Turquino (1 974 m) Siera Maestra kalnyne.
Kalba ir kultūra
Valstybinė kalba Kuboje yra ispanų, tačiau viešbučiuose ir turistų lankomose vietose galima susikalbėti angliškai, nors vietiniai gyventojai kalba dažniausiai tik ispaniškai. Kuboje gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Jos kultūra remiasi aborigenų, ispanų, Afrikos vergų ir JAV kultūra. Kuboje yra 99,8% raštingų žmonių, naujagimių mirtingumas žemesnis už kai kurių išsivysčiusių šalių, o vidutinė gyvenimo trukmė – 77 metai.
Valiuta
Šalies valiuta yra Kubos pesas, kuris susidaro iš 100 sentavų ir prilygsta JAV doleriui. Turistai pesais paprastai neatsiskaito, nes iš keliautojų įprasta priimti dolerius, o grąžą atiduoti konvertuojamaisiais pesais, kuriuos išvykdami turistai gali išsikeisti į JAV dolerius. Dabar prezidentas pasisako už Kuboje veikiančios dvigubos valiutos sistemos pertvarką, bet to padaryti R. Kastro kol kas nepavyko: šalyje vis dar atsiskaitoma pesais ir konvertuojamaisiais pesais. Šių pirkimo galia kur kas didesnė, be to, už kai kuriuos dalykus galima atsiskaityti tik jais.
Politinė situacija
1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą. Vėliau sekęs „raudonosios“ Kubos laikotarpis ne kartą prikaustė viso pasaulio dėmesį aštriais įvykiais. Vienas jų – Karibų krizė, vos nevirtusi trečiojo pasaulinio karo įžanga.
Strategiškai svarbi geografinė salos padėtis nuolat kėlė rūpesčių JAV vyriausybei. Visus tuos metus aktualia siekiamybe išliko komunistinio Kubos režimo nuvertimas. Pragaištinga Kiaulių įlankos invazija, visa virtinė bandymų nužudyti Kubos lyderį Fidelį Kastro, teroristiniai išpuoliai salos teritorijoje – JAV nuolat stengėsi parklupdyti kaimynystėje įsikūrusį komunizmo bastioną. Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad politinis Kubos režimas turėtų radikaliai keistis, tačiau kalbos apie revoliuciją Kuboje dar ir šiandien sulaukia dėmesio. Neatsiejamas revoliucinės Kubos simbolis – lyderis Fidelis Kastro – prezidento pareigas faktiškai perdavė savo broliui Rauliui dar 2006 m. liepą, bet oficialiai šis sprendimas buvo patvirtintas tik po dvejų metų. O R. Kastro tenka nelengva užduotis – vadovauti Kubai sunkiu laikotarpiu ir rasti būdų visuomenės nepasitenkinimą keliančioms problemoms spręsti.
Akivaizdūs pasikeitimai
Be ekonominių sunkumų, dabartinė Kubos valdžia susiduria ir su šalies idealų nuvertėjimu. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pagrindinei Kubos sąjungininkei, atgyvenusių revoliucinių idealų ir apgultos tvirtovės teiginių jau seniai nebeužtenka žemiems gyvenimo standartams paaiškinti. Prie nusivylimo dabartiniu politiniu režimu daug prisidėjo ir nykstanti socialinė lygybė, kuri vis dar laikoma vertybe. Į akis krinta atotrūkis tarp senosios ir naujosios kartų. Pastarajai šlovinga revoliucinė Kubos praeitis ir Batistos diktatūra yra tik tolimas aidas, aprašomas istorijos vadovėliuose.
Vos tapęs prezidentu, Raulis Kastro pareiškė, kad valdys kitaip nei brolis. Išryškėjo paprastas, bet esminis skirtumas, pranašaujantis senosios Kubos mirtį – pragmatiška politika, išstumianti ideologiją. Valstybei, pagrįstai ideologija ir ja mitusiai penkis dešimtmečius, tai mažų mažiausiai žada tapatybės krizę. Nors komunizmas Kuboje niekur nedingo, vis dėlto aiškiai matyti, kad į šią šalį pamažu, bet užtikrintai, smelkiasi kapitalizmas, laisva rinka ir privati nuosavybė. Lengvą šoką visuomenei sukėlė pirmą kartą Kubos istorijoje suteikta galimybė pardavinėti asmeninius kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar kai kuriuos anksčiau draustus namų apyvokos įrenginius. Be to, buvo leista įsigyti naujesnių automobilių… Deja, bet daugumai salos gyventojų šie daiktai vis tiek per brangūs, kad juos iš tikro pirktų. Taip pat panaikinta nerašyta taisyklė, neleidusi kubiečiams apsistoti užsienio turistams skirtuose viešbučiuose, ir suteikta daugiau galimybių keliauti į užsienio valstybes. Didelis įvykis buvo oficialiai legalizuotas privačių namų pirkimas ir pardavimas. Yra požymių, kad gal tokia padėtis pasikeis, nes po truputį diegiama kitokia atlyginimų mokėjimo filosofija – už produktyvumą imta mokėti priedus. Deja, atlyginimai išmokami paprastaisiais pesais, o tai finansiškai nepalanku paprastam darbininkui.
Romas
Romas – stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas iš cukranendrių spirito. Pirmą kartą romas paminėtas 1630 m. Barbadoso saloje. Nuo to laiko Karibų regiono salos garsėja romo gamyba. Nuo XVII a. šis gėrimas pradėtas vartoti ir Europoje. Romas yra vadinamas Kubos gyvybės vandeniu. Tai buvo mėgstamiausias piratų gėrimas, kareivių alga, vergų paguoda…
Romas yra pagrindinė eksporto prekė. Kiekvienas apsilankęs Kuboje privalo paragauti šio gėrimo: gryno ar kokteilio pavidalu. Yra baltasis ir rudasis romas. Baltasis romas beveik be išimties vartojamas kaip sudedamoji gėrimų dalis. Jis silpnesnis už rudąjį ir yra švelnesnio skonio. Tiesa, baltasis romas netinka karštiems gėrimams – punšui ar grogui, nes švelnus romo aromatas labai greitai išgaruoja. Rudasis romas brandinamas ilgiau nei baltasis. Brandinimui parenkamos tamsaus medžio statinės, kuriose gėrimas įgauna gelsvą arba rudą spalvą. Kartais romas dar papildomai nudažomas rudojo cukraus sirupu. Rudasis romas tiekiamas su kava ar cigaru. Romo kaina priklauso nuo to, kiek laiko jis yra išlaikytas. Geras romas yra ilgą laiką brandinamas ąžuolinėse statinėse, panašiai kaip viskis ar konjakas. Daugelis gamintojų pagardina romą įvairiais priedais: vanile, abrikosais ar ypatingais Karibų jūros šalių prieskoniais.
Maistas
Saloje juokaujama, kad trys Kubos revoliucijos pergalės – žmogaus teisė į išsilavinimą, sveikatą ir kultūrą – buvo pasiektos pusryčių, pietų ir vakarienės sąskaita. Nepaisant ekonominių bei politinių sunkumų, kubiečiai sugebėjo išsaugoti tikros kreolų (pirmųjų europiečių kolonizatorių Lotynų Amerikos kraštuose palikuonių, dažniausiai ispanų ar portugalų kilmės) namų virtuvės tradicijas.
Maistas Kubos viešbučiuose, žinoma, vakarietiškas. Havanoje apstu puikiausių restoranų, miestiečiai mielai renkasi nebrangias užkandines, kuriose galima suvalgyti picą arba empanadą (pyragėlį su mėsos ar kitu įdaru) ir atsigerti šaltų vaisių sulčių, tačiau už sostinės ribų gyvenančių kubiečių gurmanais nepavadinsi – jų šeimose valgis ruošiamas gana kukliai. Iš mėsos vietiniai renkasi vištieną ar kiaulieną, rečiau – jautieną ar avieną. Mėgstamos Kuboje yra saldžiosios bulvės (ksantososmos), tortilijos, ryžiai su pupelėmis, patiekalai iš bananų, net ir košė, vadinama fufu. Salotos šioje saloje ruošiamos panašiai kaip pas mus: iš agurkų, pomidorų, kopūstų.
Cigarai
Kuba visame pasaulyje garsėja savo cigarais, kurie jau tapo ir šios šalies simbolis, ir statuso ženklas juos rūkantiems. Cigarai vadinami rudaisiais meno dirbiniais, kadangi neretai juos gamina rankomis. Geras cigarų tabako derlius šalyje yra dėl derlingos žemės ir palankaus klimato (šiltos dienos ir vėsios naktys), todėl čia užauginamas pats geriausias tabakas visame pasaulyje. Šviesiai žali tabako lapai skinami ir kabinami džiūti, po to jie rūšiuojami, supakuoti parauginami, kad būtų ne tokie aštrūs, ir vežami į cigarų fabrikus.
Istorija byloja, kad cigarus išrado indėnai. Tai buvo į palmių, kukurūzų ar kitų džiovintų augalų lapus įsukti tabako lapai. Pirmoji cigarų gamyklėlė „Casa de Beneficiencia“ Havanoje buvo atidaryta 1799 m. Ši data yra siejama su kubietiškų cigarų gimimu.
Koncernas „Habanos“, kuriam priklauso žymiausi pasauliniai cigarų prekių ženklai, pagamina apie 50% pasaulyje surūkomų cigarų. Žymiausias cigarų ženklas yra „Cohiba“. Dažnai yra siūloma netikrų šios firmos cigarų, kadangi tikras „Cohiba“ cigaras kainuoja 25 dolerius, todėl ne kiekvienas ryžtasi mokėti tokią sumą. Pavadinimas „Havana“ asocijuojasi su cigarais, prabanga, nepakartojamu moters kūno kvapu ir šiluma. Įspūdingas mitas, kurio autorystė priskiriama žymiam cigarų mėgėjui Ernestui Hemingvėjui, byloja, kad cigarai yra sukami ant moterų šlaunų. Deja, tai mitas, kuris kartais paverčiamas realybe tik žiūrovų akims pamaloninti. Iš tikrųjų cigarai yra sukami ant lentų ar stalų (lygaus paviršiaus) ir tik labai įgudusiomis rankomis. Kuboje yra manoma, kad tikrasis meistriškumas pasiekiamas tik po 20 metų tokio darbo. Užrašas ant dėžutės „Totalmente a mano“ reiškia, kad cigarams buvo atiduota visa delnų šiluma ir joks mechanizmas jų nepalietė.
Kelionės įspūdžiai ir nuotraukos E. Kolevaičio
