Protingi žmonės viską daro atsakingai. Net ir augintinį renkasi. Tokiems žmonėms svarbu gyvūno veislė, veislynas, iš kurio jis kilęs, jo tėvai ir net gi proseneliai. Daug kas numos ranka ir pasakys, jog viskas priklauso nuo to, kaip auginsi gyvūną, tačiau kinologai, veislynų steigėjai ir profesionalūs šunų augintojai tikrai patvirtins faktą, kad šuns charakterį labai lemia jo genofondas bei per šimtus metų susiformavę būdo bei fiziniai bruožai, išlikę selekcijos metu.
Vertinantiems prieraišumą
Šiandien norėtume Jus supažindinti su šunų – šveicarų zenenhundų – veisle, kuri skirstoma į Apencelio, Berno, didžiuosius šveicarų ir Entlebucho zenenhundus. Veislės pavadinimas atitinka šalies regioną, kuriame šie šunys yra labiausiai paplitę. Didysis šveicarų zenenhundas, dar vadinamas šveicariuku („Swissy“), laikomas seniausiu bei didžiausiu iš visų keturių veislių. Bendras visų zenenhundų charakterio bruožas – tai begalinis prieraišumas ir meilė šeimininkui, didelis noras artimai ir nuolat su juo bendrauti, ištikimybė ir atsidavimas. Šie šunys per visus amžius dirbo šalia žmogaus ir kitų gyvūnų, todėl laimingiausi jie yra būdami su tais, kuriuos myli. Jie mėgsta išdykauti, žaisti arba tiesiog gulėti prie šeimininko kojų.
Veislės atsiradimo versijos
Yra trys versijos, kaip atsirado ši veislė. Pagal pirmąją versiją, 58 m. pr. Kr. romėnų legionai įsiveržė į Šveicariją ir su savimi atsigabeno į mastifus panašius šunis, vadinamus molosais. Šie šunys lydėjo kariuomenę ir atliko du pagrindinius darbus – naktimis saugojo kariuomenę bei padėjo ganyti ir varyti galvijų bandas, kurios keliavo su kariuomene ir buvo skirtos maistui. Jie susikryžmino su tame regione jau gyvenusių šunų veislėmis ir taip bėgant laikui išsivystė keturios dabartinės veislės.
Antrosios versijos šalininkai mano, kad Centrinėje Europoje jau buvo į molosus panašių šunų veislė. Romėnų atgabenti šunys susikryžmino su vietinės veislės atstovais, ir taip atsirado zenenhundai.
Trečioji nuomonė teigia, kad finikiečiai maždaug 1100 m. pr. Kr. atgabeno mastifo tipo šunis į Ispaniją. Kadangi žmonės pritaikė šio tipo šunis savo reikmėms, jie buvo sukryžminti su vietinėmis šunų veislėmis, o vėliau paplito rytinėje Europos dalyje.
Bet kuriuo atveju beveik neabejojama, kad veislė atsirado poruojantis vietiniams šunims su dideliais mastifų tipo šunimis, kurie į Šveicariją atkeliavo kartu su svetimšaliais. Manoma, kad didieji šveicarų zenenhundai – senbernarų ir rotveilerių protėviai.
Šveicarija – zenenhundų tėvynė
Apie šią veislę jau buvo žinoma prieš 2000 metų, kai romėnai puolė Šveicariją. Šie šunys gindavo gyvulių bandas ir dirbo kaip sargai. Romėnų mastifų tipo šunys tikriausiai buvo sukryžminti su bandas saugančiais šunimis, galėjusiais atlaikyti šaltą Alpių orą, ir taip pat prisidėjo prie jų temperamento sušvelninimo. Berno zenenhundai tada buvo naudojami traukti vežimams, prikrautiems audinių ar pieno produktų, iš kaimo į kaimą. XIX amžiuje ši veislė beveik išnyko dėl susidomėjimo senbernarais ir veisimo programų trūkumo. Tai truko iki šio amžiaus pradžios, kai šveicarų kinologas Franzas Schertenliebas iššukavo visą šalį, kad rastų vienus iš paskutinių šios veislės šunų. Jam pasisekė jų rasti Berno Durbacho apygardoje. Nuo to karto prie jo prisidėjo profesorius iš Ciuricho Albertas Heimas. Jų dėka Berno zenenhundai sugrįžo. Vėliau šie šunys ypač išpopuliarėjo Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse iki Skandinavijos. 1936 metais zenenhundai buvo pripažinti ir Amerikoje. Kanada prisijungė prie judėjimo 1970 metais. Beje, ši veislė vis dar gana reta Didžiojoje Britanijoje.
Aristokratas iš prigimties
Tikriausiai ne veltui zenenhundai šiuo metu labiausiai mėgstami ir mylimi Prancūzijoje, nes šių šunų išvaizda labai aristokratiška. Berno zenenhundai yra vieni patraukliausių darbinių šunų, turintys žvilgantį juodą kailį ir jį puošiančias dėmes. Kailis yra švelnus ir šilkinis, su storu poplaukiu. Jie yra stiprūs, tvirti šunys, turintys labai tvirtus kaulus ir įspūdingą pečių jėgą bei ilgus ir subalansuotus šuolius. Šie šunys pasiekia visą ūgį būdami 15 mėnesių amžiaus, tačiau gali trukti dar 2 ar 3 metus, kol visiškai subręsta. Dažnai klystama dėl zenenhundų amžiaus, nes iš pažiūros jie atrodo dideli ir subrendę, tačiau elgiasi ir žaidžia, dūksta su vaikais kaip maži šunyčiai, nes būtent tokie širdyje ir yra. Beje, nors zenenhundo išvaizda ir stotas atrodo ypač griežtai ir piktai, jie nėra aršūs šunys, ir viskas, ko iš jų galima tikėtis – tai lojimas ir gąsdinimas nelauktų svečių savo išvaizda, stiprumu bei garsu. Tačiau ir loti be reikalo šie šunys nemėgsta. Tai, jog jie nesikandžioja, byloja tik apie saugumą.
Tikras šeimos narys
Zenenhundai – labai prieraišūs gyvūnai, todėl jiems reikia labai daug dėmesio, meilės, priežiūros. Tiesa, jų gyvenimo trukmė nėra ilga, tik 7–10 metų. Suaugęs šis šuo sveria net iki 50 kilogramų nepriklausomai nuo lyties. Berno zenenhundai yra gero būdo šunys, mėgstantys aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime. Jie visada nori būti šalia ir kartu, visuomet būna pasiryžę ginti ir globoti savo šeimininką. Beje, dar vienas labai svarbus šios veislės bruožas tas, kad jie neturi vieno šeimininko, nes su visais šeimos nariais geba elgtis taip, tarsi jie būtų patys svarbiausi ir mylimiausi. Šie prieraišūs, kantrūs šunys ypač geri vaikams ir prireikus visada juos sergi. Jie garsiai praneša apie naujus atvykėlius, tačiau netrukus vėl nurimsta. Atėjus naujiems žmonėms į namus, reikia juos supažindinti su zenenhundu, tuomet jis supras, kad tai savi žmonės ir elgsis draugiškai. Šie šunys priims kates bei kitus augintinius, jei gyvens kartu su jais nuo mažens. Kai kurie šunys gali būti pasipūtę, ypač bendraudami su kitais šunimis.
Dabar galite nuspręsti, ar tai tinkamas Jums gyvūnas. Kad ir kokį gyvūną priimsite gyventi į savo namus ir į savo šeimą, atminkite, jog svarbiausia su juo elgtis rūpestingai, pagarbiai, jį mylėti ir nepamiršti, kad jis – gyvūnas!
Parengė Ieva Ąžuolaitytė