Rita Valiukonytė, laimėjusi LR kultūros atašė Vokietijoje konkursą, yra ilgą laiką lietuvišką kultūrą svetur skelbianti lietuvė. Pokalbis su Kaune studijavusia moterimi – apie šio darbo iššūkius ir tikslus, kultūros naudą visuomenei ir jos matavimo priemones.
Gal galėtumėte trumpai prisistatyti ir papasakoti, koks Jūsų ryšys su Kaunu?
Gimiau ir užaugau Lekėčiuose. Kaunas – mano jaunystės ir studijų miestas. Kai buvau maža, čia atvažiuodavome su mama, vėliau studijavau Vytauto Didžiojo universitete. Dirbant kultūros atašė Austrijoje, Kroatijoje, Jungtinėje Karalystėje, ryšys su Kaunu išliko bendradarbiaujant su jo aktyviausiomis kultūrinėmis organizacijomis ir menininkais.
Viename interviu minėjote, kad kultūros atašė darbas – tai kultūros eksportas. Papasakokite daugiau apie šį darbą.
Kultūros atašė pristato Lietuvą ir jos kultūrą užsienio šalyse. Tai labai įvairiapusiškas darbas, aprėpiantis projektų inicijavimą, tarpininkavimą tarp kultūros institucijų, administracines užduotis, oficialių vizitų organizavimą. Esame tarsi agentai, ieškantys draugų kitose šalyse ir bandantys juos įtikinti, kad mūsų kultūra verta dėmesio. Sunkiausia rasti stiprius kultūrinius partnerius, kurie norėtų pristatyti lietuvių menininkus.
Prisidėjote prie Lewiso Biggso, vieno iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ meno vadovų, atvykimo į Kauną. Kaip susipažinote su L. Biggsu?
Geroji šio darbo pusė – domėjimasis tos šalies, kurioje tenka atstovauti Lietuvai, kultūra keliaujant ir lankant įvairius renginius. Vizito Folkstono trienalėje metu susipažinome su jos direktoriumi L. Biggsu, jis mums pristatė vykusią parodą. Jungtinės Karalystės meno pasaulyje jis yra gerai žinomas meno kuratorius, todėl bendradarbiaudami su Lietuvos kultūros institutu pakvietėme jį į Lietuvą susipažinti su Lietuvos menininkais. Čionykščių žmonių atvirumas jam padarė didelį įspūdį, o Kauną jis laiko viena geriausių savo patirčių.
Turite didelę kultūros atašė patirtį įvairiose Europos šalyse. Kuo Kaunas Jums panašus į kitus tarptautinius miestus ir kur jam reiktų pasitempti?
Kaunas yra judrus, jaunatviškas, universitetinis miestas. Vis dėlto miesto oro uostas galėtų vykdyti daugiau tarptautinių skrydžių. Norėtųsi, kad Kaunas susikurtų savo mitą, apie kurį būtų girdėjęs kiekvienas čia atvykęs svečias. Būtų puiku, jei tušti, valstybei ar savivaldybei priklausantys apleisti pastatai būtų atiduoti menininkams. Jie šias erdves paverstų kultūros ir žmonių traukos centrais. Labai puiki „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno kooperatyvų idėja. Už minimalų mokestį menininkai galėtų išsinuomoti patalpas, kuriose gyventų ir kurtų. Tokie judėjimai ir iniciatyvos pritrauktų ir menininkus, ir kūrybines bendruomenes.
Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė. Kaip šis projektas galėtų išjudinti iniciatyvumą ir bendruomeniškumą, prisidėti prie šviesuolių sugrįžimo namo?
Daugelis nori sugrįžti į Lietuvą, tačiau dažnai geranoriškos, kūrybiškos jų idėjos nuslopinamos. Kaunui kai kuriose srityse trūksta svetingumo ir galbūt bendruomeniškumo. Kol mūsų laiptinės bus apleistos, o kambariuose švies auksiniai šviestuvai, niekas nepasikeis. Manau, kad svetur gyvenantys šviesuoliai gali prisidėti prie Kauno vystymosi ne tik grįždami fiziškai, bet ir virtualiai savo žiniomis, patirtimi. Norisi tikėti, kad Kaunas 2022 m. tinkamai panaudos jų potencialą.
Šiuo metu kultūros nauda skaičiuojama atsižvelgiant į renginį aplankiusių žmonių ar parduotų bilietų skaičių. Ką kultūra duoda žmogui, miestui? Ar tik skaičiais galima kultūrą pamatuoti, ar įžvelgiate kitokią kultūros prasmę?
Kultūra yra mūsų gyvenimas. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima vieną nuo kito atskirti. Kultūra – tai visa, kas mus supa: architektūra, maistas, bendravimas, darbas, santykiai, sportas ir kt. Užsienyje pristatydami Lietuvos menininkus, sėkmę matuojame žiūrovų skaičiumi, tačiau pamatuoti jų emocijų negalime. Vykstant festivaliui ar renginiui, miestas pasikeičia, šventiška nuotaika mus pakylėja. Galbūt į kultūrą turėtume žvelgti kaip į kūrybingą bendruomenės buvimą kartu.
Kartais žmonės sako, kad kultūra per brangi, ir abejoja Europos kultūros sostinės projekto tikslingumu, nes tai iš miesto pareikalaus papildomų išlaidų. Kaip manote, ar verta imtis tokių projektų ir ar jų finansinės išlaidos turi prasmę žmonių ir miesto gerovei?
Apie tai diskutavo ir britai, kai pas juos buvo organizuojamos Olimpinės žaidynės. Buvo išleista daug, tačiau pastebėta, kad vaikai pradėjo daugiau sportuoti, išpopuliarėjo savanorystės programos. Manau, kad grąža Kaunui tapus Europos kultūros sostine bus. Keisis miesto įvaizdis ir nuotaika, didės jo žinomumas, pagerės miesto infrastruktūra, kai kurios iniciatyvos taps ilgalaikėmis kultūrinėmis miesto tradicijomis. Tokie projektai buria bendruomenes ir įkvepia miestiečius.
Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?
„Kauno – Europos kultūros sostinės“ programa yra puikiai išvystyta. Linkiu Kaunui laimėti šį konkursą. Tačiau net jei laimėtų kitas miestas, linkiu įgyvendinti numatytą programą. Norėčiau, kad atsirastų kaimynų diena, kai visi popietę susitiktų prie arbatos ar pyrago. Miestas – tai žmonės, todėl turime rūpintis vieni kitais. Linkiu, kad Kaunas įgyvendintų savo piliečio J. Mačiūno viziją ir paverstų miestą nauju menininkų traukos centru.
www.kaunas.lt, Remio Ščerbausko nuotr.