Pradinis / Kultūra / Kuo Belgijos dainininkę nustebino Lietuvos publika?

Kuo Belgijos dainininkę nustebino Lietuvos publika?

Šią savaitę Chaimo Frenkelio vasaros festivalio lankytojams pirmiesiems pristatytas muzikinis projektas „Kelias į Neapolį“, planuojami dar du tokie pasirodymai kituose Lietuvos miestuose. Saulėtas vakaras, gaivus vėjas ir nuostabi parko aplinka padėjo atlikėjams sukurti atitinkamą nuotaiką ir užkariauti klausytojų simpatijas vienomis iš gražiausių, žaismingo žavesio ir jautrios romantikos kupinomis dainomis. Renginio vedėja Raimonda Sližienė pagal solistės Lieselot De Wilde paruoštus ir Gabrielės Sližytės iš anglų kalbos išverstus tekstus išsamiai ir poetiškai pristatė kiekvieną koncerto dainą. Pati solistė Lieselot De Wilde Lietuvoje vieši pirmąkart, tačiau spėjo pamilti šalį, kultūrą ir publiką. Apie neapolietiškas dainas, solistės kasdienybę ir prieš metus sukurtą duetą su Peteriu Verhelstu sopranas iš Belgijos Lieselot De Wilde papasakojo prieš koncertą Šiauliuose.

Kodėl šiam projektui parinkote būtent neapolietiškas dainas?

Tiesą sakant, būtent šių dainų atsiradimas projekte buvo visiškas atsitiktinumas. Prieš metus atlikę itališkų dainų koncertą su Peteriu Verhelstu nusprendėme sukurti duetą „Bel Ayre“, nes organizatorius, vos mums nulipus nuo scenos, užsakė kitą pasirodymą, tačiau anuomet mes neturėjome repertuaro, atliekamo kartu. Kadangi Peteris Verhelstas yra labiau džiazo atlikėjas, o aš – klasikinių kūrinių dainininkė, reikėjo rasti repertuarą, tinkantį ir patinkantį mums abiem. Pradėjau ieškoti informacijos internete ir aptiktą dainą tiesiog įsimylėjau.

Kokia tai buvo daina?

Tai viena iš pačių populiariausių neapolietiškų dainų „Era de Maggio“. Joje pasakojama apie gegužės mėnesį sode stovinčią jauną porą, kuri turi išsiskirti, nes vaikinas – karys. Merginai paklausus, kada šis sugrįš, jis pažada kitąmet, kai vėl žydės sodai. Tokios romantiško ilgesio, subtilios erotikos, nuoširdžios meilės, žaismingo žavesio ir viliokiško šėlsmo kupinos neapoliečių dainos. Kadangi jų istorija prasideda dar XII a., ištisus šimtmečius kauptame dainų lobyne yra daugiau nei 25 000 kūrinių. Ir beveik kiekviename jų melodingai pasakojama kasdieniškai paprasta, suprantama ir įdomi istorija. Neapolyje šias dainas atlieka visi: nuo gatvės muzikanto iki klasikos ir folkloro atlikėjų, todėl šiuos kūrinius galima įvairiai interpretuoti, nėra reikalavimų, kaip būtent juos turi atlikti.

Pomėgis dainuoti virto jūsų darbu?

Ne visai. Mano pomėgis ir vaikystės svajonė buvo tapti aktore. Nors dainavau choruose, tik kartais pamąstydavau apie dainininkės karjerą. Mama man patarė tapti operos soliste, tada aktorystę galėsiu derinti su dainavimu. Bet anuomet dainavimą įsivaizdavau labiau kaip pramogą, o ne rimtą darbą, profesiją. Galbūt todėl save, kaip klasikinės muzikos atlikėją, atradau gana vėlai.

Kada supratote, kad pasirinksite dainininkės kelią?

Jau buvau aštuoniolikmetė. Mano draugė, grojanti violončele, ruošėsi mokytis konservatorijoje. Išgirdusi mane dainuojant, ji pagyrė balsą, tada susimąsčiau ir nusprendžiau mokytis dainavimo, vėliau įstojau į konservatoriją. Ypač pamėgau Renesanso ir Baroko muzikos kūrinius. Mėgstu dirbti ir su šiuolaikiniais kompozitoriais, atlikti jų kūrinius. Neapoliečių dainų programa tapo artima, man tai – savotiškas eksperimentas, buvo įdomu, kaip mano balsas derės su gitarų, smuiko ar mandolinos skambesiu.

Ką žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdama?

Tai nėra ta šalis, apie kurią Belgijoje pasakojama vadovėliuose. Būsiu atvira: nežinojau beveik nieko, tačiau jau spėjau pamilti Vilnių. Kolega Chrisas Ruebensas su žmona mums surengė ekskursiją po šį neįtikėtinai žavų unikalios istorijos miestą. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Maistas čia puikus, jau ragavau cepelinų, niekada nesu ragavusi nieko panašaus, tikrai skanu.

Ar skiriasi mūsų publika nuo Belgijos klausytojų?

Mane nustebino publikos dėmesingumas. Belgijoje labai retai gaunu gėlių, o čia nulipau nuo scenos su pilnu glėbiu. Nors tai pirmasis koncertas Lietuvoje, tačiau iš Šiaulių išsivežu pačius geriausius prisiminimus. Nors į sceną lipau kelias dienas kankinama siaubingos migrenos, šiauliečiai pripildė mano širdį šilumos, meilės ir gerumo.

Teksto autorė Eva Kazlauskienė
Nuotraukų autorius Edvardas Tamošiūnas

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top