Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros mokslininkės stažuotojos dr. Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen mokslinių tyrimų temos: maisto globalizacijos pradžia priešistorėje, šiaurinis maisto globalizacijos kelias, pirmieji Rytų ir Vakarų kontaktai per kultūrinių augalų mainus ir jų padariniai, tam tikrų kultūrinių augalų ir prijaukintų gyvūnų kelias į Lietuvą. Su mokslininke kalbamės apie pasirinktą sritį, apie maistą, tradicijas ir apie tai, ką dar galima sužinoti iš archeologijos duomenų.
Kaip susidomėjote archeologija?
Tėtis – geologas, o mama – keramikė. Tarp šiuolaikinės keramikos ir geologijos, matyt, ir būtų archeologija. Nuo pat vaikystės aš ir trys broliai buvome tampomi po visus piliakalnius, tai nelabai ką daugiau ir galėjau rinktis.
Kokia pagrindinė Jūsų tyrimų ir podoktorantūros stažuotės tema?
Pagrindinė mano domėjimosi sritis – kuo žmonės maitinosi praeityje. Mane domina maisto kelias, kultūrinių augalų atsiradimas, gyvūnų prijaukinimas ir kaip tai keičia mūsų bendruomenę, gyvenimo būdą, darbų pasidalijimą, identitetą.
Mano doktorantūros tema yra iš Ukrainos teritorijos, o dabar – Kirgizija, Kazachstanas ir Šiaurės Kinija. Čia mažai tyrinėta. Kadangi moku rusų kalbą, tai dar mokydamasi Kembridže galėjau dirbti Kirgizijos ir Kazachstano teritorijose.
Mano podoktorantūros projekto tema – maisto kelias iš Kinijos per Eurazijos stepes.
Žmonių mitybos rekonstrukcija – nepaprastai svarbi praeities žmogaus tyrimų dalis, leidžianti atkurti įvairius jo elgesio ir tapatumo aspektus. Tirdami galime sužinoti apie mainų sistemą, prekybos kelius, lyčių skirtumus, statusą, elito mitybą, pokyčius visuomenėje, identitetą, pastangas gauti vienokių ar kitokių maisto produktų, maisto gamybos technologijas ir pan. Skiriamės nuo kitų gyvūnų tuo, kad vieninteliai gaminame maistą, jį kepame ugnyje. Viskas, ką dabar valgome, kažkada buvo sukultūrinta arba prijaukinta. Ir atėjo į Lietuvą, ant mūsų stalo, per mainus iš Artimųjų Rytų arba iš Kinijos, vėliau – iš Pietų ar Centrinės Amerikos.
Viskas susiję su maistu. Maistas lemia žmonių elgesį ir įvairius jo aspektus, nes praeityje daugybę laiko sugaišdavome ieškodami maisto, ruošdami jį, laukdami jo. Mano buvęs darbo vadovas Kembridžo universiteto profesorius Martinas Jonesas iškėlė labai įdomią teoriją, kad mes, žmonės (Homo sapiens), iš visų hominidų pirmieji pradėjome dalytis maistu susibūrę aplink laužą. Žiūrėdami vienas kitam į akis ir sėdėdami ratu gamindavome maistą, jį dalydavome ir taip dalydavomės patirtimi, o jos perdavimas iš kartos į kartą padėjo mums išlikti kaip rūšiai. Tarkime, šimpanzės, ką nors sumedžiojusios, nusisuka viena nuo kitos ir tada valgo. Joms tiesioginis akių kontaktas reiškia agresiją. Štai vieno pirmųjų Europoje gyvenusių hominidų – Homo heidelbergensis – archeologinės liekanos išsidėsčiusios krūvelėmis 100 metrų atstumu viena nuo kitos. Tai rodo, kad jie buvo panašesni į šimpanzių bendruomenę: sumedžioto grobio kąsnelis būdavo valgomas kuo toliau nuo gentainio, kad nebūtų atimtas. Pirmieji paleolito gyventojai jau burdavosi aplink laužą, socializavosi, dalijosi maistu ir išmoko veikti vieningiau ir veiksmingiau. Bendras maisto gaminimas išskyrė mus iš kitų.
Tyrinėjate grikių, sorų kelią ant mūsų stalo. Kada Lietuvoje atsirado grikių ir sorų?
Manoma, kad grikių viduramžiais, maždaug XIII a., atvežė mongolai verždamiesi iš rytų į vakarus, bet žiedadulkių, labai specifinių grikiams, randama net bronzos amžiuje ir neolite. Panašiu laikotarpiu jie atsirado ir Kinijoje. Didžiausia laukinių grikių genetinė diversija, vieta, kur buvo sukultūrinti augalai, kaip mano genetikai, – tai Tibeto plokštikalnis. Vasarą teko važinėti po Šiaurės Kiniją, ten augina daugiausia grikius ir soras. Galbūt jie į Lietuvą iš ten ir atkeliavo. Pačios seniausios soros, kurios buvo sukultūrintos Kinijoje prieš 10 000 metų, Lietuvą pasiekė bronzos amžiaus pabaigoje–geležies amžiaus pradžioje. Jų jau gausiai randama Rytų Lietuvoje, 2800 metų senumo Luokesų polinėje gyvenvietėje. Beje, yra paminėta, kad kanapių (taip pat Kinijoje sukultūrintas augalas) ir sorų sėklų rasta Lietuvos pajūryje, Šventosios gyvenvietėje, jau akmens amžiaus pabaigoje.
Kaip šios kultūros pasiekė Lietuvos teritoriją?
Tai pagrindinis klausimas – kaip ir kada. Greičiausiai tai padarė nežinomi smulkieji ūkininkai. Dažniausiai kalbame apie imperatorius, karžygius, vedusius karius per stepes, ir mažai dėmesio skiriame smulkiesiems ūkininkams. Būtent šių smulkiųjų ūkininkų dėka galime džiaugtis maisto įvairove ant savo stalo. Jie migravo ir keitė savo gyvenamąją vietą, taip pamažu perkeldami ir auginamą maistą, mainė kultūrinius augalus į kitas prekes, jos po truputį plito iš vienos Eurazijos pusės į kitą. Jaunesnysis sūnus išeidavo, ūkininkaudavo atskirai, ir tokie smulkieji ūkininkai išplatindavo kultūrinius augalus. Yra teorija, kad pirmieji kultūriniai augalai – soros, grikiai – turėjo prestižinio maisto statusą, kaip bronzos dirbiniai. Jie buvo labai vertinami ir keičiami į nefritą, bronzą, ir tik vėliau juos pradėjo naudoti plačiau maistui.
Kaip atliekami praeities mitybos tyrimai?
Šiuolaikinis mokslas suteikia daugybę būdų išsiaiškinti, kokį maistą vartojo mūsų protėviai. Archeobotanikos metodais nustatome augalinio maisto rūšis, o zooarcheologija mums pasako apie gyvulinio maisto vartojimą. Klausimus, susijusius su žmogaus mityba, galima analizuoti ir tiriant organines liekanas ant keramikos sienelių ar įrankių. Apie maisto perteklių ar nepriteklių gali pranešti žmonių osteologiniai duomenys. Chemiškai tiriant žmonių ir gyvūnų kaulų, plaukų bei dantų emalio sudėtį, galima sužinoti apie žmonių mitybą ir mobilumą. Aš atlieku archeobotaninius ir stabiliųjų izotopų tyrimus. Anglies stabiliųjų izotopų tyrimais galime išsiaiškinti ne tik tiriamo organizmo vietą mitybos grandinėje, bet ir jo vartotų augalų bei gyvūnų tipus (vartojo jūrinį ar sausumos maistą, C3 ar C4 fotosintezės augalų). Azoto stabiliojo izotopo tyrimais išsiaiškinama organizmo vieta mitybos grandinėje. Lietuvoje tokie tyrimai dar labai nauji. Stabilieji izotopai išlieka kaulų baltymuose (kolagene) tūkstančius metų. Kartais kolagenas išlieka ir dinozaurų kauluose, taip galime gauti žinių ir apie dinozaurų mitybą.
Bandau išsiaiškinti, kada pirmieji kultūriniai augalai iš Kinijos, tarkime, soros, atkeliavo į šiaurinę Europą per Eurazijos stepes. Tai nesunku išsiaiškinti stabiliųjų izotopų tyrimais, nes sorų fotosintezė visai kitokia nei kitų kultūrinių Eurazijos augalų. Soras valgantys žmonės kauluose turi daugiau sunkiojo 13C izotopo, todėl C4 augalų fotosintezuojamos anglies 13C/12C santykis skirsis nuo C3 augalų, pavyzdžiui, miežių, kviečių ar rugių.
Ką dar valgydavo anksčiau ir kas atkeliavo iš kitų kraštų?
Kviečiai, miežiai atkeliavo neolito periodu, 4 tūkst. metų prieš mūsų erą, iš Artimųjų Rytų, dabartinio Izraelio, Jordanijos, Sirijos netiesiogiai, per mainus, nes Italijoje, Ukrainoje jų randama dar keliais tūkstantmečiais anksčiau. Lietuvoje mes dar neturime konkrečių duomenų iš neolito laikotarpio, žinome tik iš žiedadulkių tyrimų. Apie ankstyviausius rugius Lietuvoje turime duomenų tik iš viduramžių, tačiau kituose Europos regionuose rugiai pradėti auginti prieš du tūkstančius metų. Beje, jie taip pat sukultūrinti Artimuosiuose Rytuose.
Ką valgė paprasti žmonės, didžioji gyventojų dalis, galime pasakyti tik iš archeobotaninių, zooarcheologinių, stabiliųjų izotopų arba keramikos sienelių tyrimų. Istorikai tai žino iš rašytinių šaltinių, tačiau jie dažniausiai atspindi tik diduomenės mitybą.
Ar XIII–XIV a. Lietuvos gyventojai maitinosi panašiai, kaip ir kitos to meto Europos šalys?
Yra skirtumų. Lietuviai valgė labai daug grikių ir rugių, o rugiai krikščionių pasaulyje buvo pagonių maistas. Ir dabar išlieka panaši tendencija. Italai rugių beveik neaugino. Šiauriečiai – švedai, suomiai – irgi valgo rugius. Kartais sakoma, kad pagal tai, kokius grūdus vartojo, galima atskirti pagonišką pasaulį nuo krikščioniško. Sunku pasakyti, kiek šie žodžiai teisingi. Galbūt klimatas ir dirvožemis taip pat turėjo įtakos, tačiau žmonių identitetas, tradicijos ir pasirinkimo teisė turėjo didžiausią reikšmę.
Anksčiau pagrindiniai kultūriniai augalai buvo kviečiai, soros, miežiai, žirniai. Rugiai atkeliavo į Lietuvą tik XI a. Prieš keletą dienų teko apžiūrėti Bokšto gatvėje atkastą sudegusį namą. Matyt, iš ten vežė grūdus į šalia esantį Užupio malūną. Rasta didžiulė statinė sudegusių rugių ir maišas grikių. Jokių kviečių.
Ar Lietuvoje ir Vilniuje dar labai daug neištirtų dalykų? Jums ir kitiems tyrėjams yra ką veikti?
Taip, labai. Ir patys archeologai dažnai neišsaugo tos medžiagos, kuri daug pasakytų apie mitybą, nežino, kad tai galima daryti. Dažnai nuvalo organiką nuo sienelės, o ta organika ir parodytų, kam tas puodas buvo naudojamas, ką iš jo valgė.
Tikiuosi, kad mano studentai taip nebesielgs ir atliks kuo daugiau tyrimų prieš suardant objektą. Rasta XV–XVI a. išvietė ar ūkinė duobė – lobis archeologams, nors dažnai tik iškasami, surenkami plika akimi matomi radiniai ir nupaišoma stratigrafija. O didžiausias lobis – mikroskalėje, tai mikroarcheologija. Tokiuose objektuose galima aptikti tiek vietinių, tiek egzotiškų maisto produktų, augalų, žuvų liekanų, net sužinoti, kokie parazitai gyveno gyventojų žarnyne.
Ar domitės tik archeologija, ar turite ir kitų interesų?
Fotografija – neatsiejama archeologo darbo dalis. Man įdomūs etnografiniai dalykai, šiek tiek turintys paralelių su archeologija. Renku medžiagą apie dabartinę kazachų virtuvę. Surinkau daug medžiagos iš žmonių, kurie patys augina ir gamina tradicinius kazachų valgius. Domiuosi tradiciniais produktais ir pati gaminu, eksperimentuoju.
Būna madų, bet identitetas aiškiai atsiskleidžia per vartojamą maistą: amerikiečiai negali be riešutų sviesto, lietuviai – be juodos duonos, varškės sūrio, vokiečiai – be dešrelių. Maisto tradicijas pasiimame kartu, keldamiesi gyventi toli nuo gimtinės. Maistas susijęs su mūsų identitetu, ir man tai labai įdomu.
Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen, Vilniaus ir Kembridžo universitetų absolventė, daktaro disertaciją apsigynusi Kembridžo universiteto Archeologijos departamente, šiuo metu Vilniaus universitete atlieka podoktorantūros stažuotę (projekto Nr. VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-004, finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą).
Straipsnis pirmiausia publikuotas laikraščio „Universitas Vilnensis“ lapkričio numeryje.
Nijolė Bulotaitė, naujienos.vu.lt