Referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams
Referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir juridiniams asmenims organizavo kelios nedidelės ir neįtakingos Lietuvos politinės partijos ir judėjimai: „Gyvenimo logikos“ partija, „Drąsos kelio“ partija ir kt. Iniciatyvinei grupei vadovavo Pranciškus Šliužas, buvęs Lietuvos centro partijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, savivaldybės tarybos narys. Organizatoriams pavyko surinkti reikiamą parašų už tokio referendumo organizavimą skaičių (daugiau kaip 300 tūkst.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas kitą bylą, sakė, kad negalima referendumu priimti tokių Konstitucijos pakeitimų, kurie prieštarautų kitiems galiojantiems ir referendumu nekeičiamiems Konstitucijos straipsniams. Šiuo atveju imperatyvas, kad žemė gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, prieštarautų Konstituciniam aktui dėl narystės Europos Sąjungoje, kuris šiuo referendumu nėra keičiamas. Parduoti žemę užsieniečiams buvome įsipareigoję stodami į Europos Sąjungą 2004 m. Šis stojimas taip pat buvo patvirtintas referendumu. Pereinamasis laikotarpis pasibaigė 2011 m., bet buvo pratęstas iki 2014 m. gegužės 1 d.
Šio referendumo idėja yra pavojinga dėl kelių priežasčių:
gali būti sustabdyta Lietuvai teikiama finansinė parama iš ES biudžeto (2014–2020 m. numatyta skirti daugiau kaip 43 mlrd. Lt);
gali būti pareikalauta grąžinti išmokėtas sumas, kurios buvo skiriamos žemdirbiams ir tiems, kurie pasitraukė iš žemės ūkio;
už referendumo organizatorių gali slypėti stambieji žemės savininkai, kurie nenori atviros rinkos žemės ūkyje ir nori palaikyti mažesnes žemės sklypų kainas;
prireikus nacionalizuoti žemę, kuri dabar priklauso juridiniams asmenims, tai Lietuvos valstybei kainuotų šimtus milijonų ar net milijardus litų.
Lietuvos socialdemokratai nepalaiko referendumo organizavimo. Vis dėlto, siūlydami iš viso uždrausti referendumą, susilauktume priekaištų, kad norime užgniaužti demokratiją. Todėl mūsų partijos pozicija – leisti vykti referendumui, tačiau raginti partijos bičiulius ir rėmėjus jame nedalyvauti, kad sprendimas, kuris būtų labai skaudus mūsų šaliai ir prieštarautų jau prisiimtiems įsipareigojimams Europos Sąjungai, nebūtų priimtas.
Kita vertus, parengtas vadinamasis saugiklių įstatymas, kuris numato saugiklius, kad žemės pardavimo teise nebūtų piktnaudžiaujama. Vienas tokių – bendras iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas neturi būti didesnis kaip 300 hektarų, o bendras visiems susijusiems asmenims priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties plotas negali būti didesnis kaip 500 hektarų. Pirmenybę įsigyti sklypus turės kaimyninių žemės sklypų savininkai, o tam tikrais atvejais – valstybė. Pirkėjas privalės turėti 3 metų ūkininko veiklos patirtį. Taip pat išduodant leidimus parduoti žemę dalyvaus vietos savivalda. Numatytas įsipareigojimas įsigytoje žemėje 10 metų gaminti žemės ūkio produkciją. Žemės ūkio ministerija kontroliuotų, kaip to laikomasi. Susiję asmenys galės turėti ne daugiau kaip 25 % žemės ūkio bendrovės, turinčios dirbamos žemės, akcijų, o ne 50 %. Toks įstatymas labai apriboja laisvą žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą užsieniečiams.
Euro įvedimas
Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo stojimo į ES sutartimi. Pirmą kartą bandyta įsivesti eurą dar 2006 m., tačiau tada sutrukdė infliacijos dydis, kuris šiek tiek viršijo Mastrichto kriterijus (3 proc.). Iš Baltijos šalių eurą įsivestume paskutiniai: jį jau turi estai ir latviai. Gyventojų apklausos rodo, kad eurui iki šiol nepritaria didesnė dalis apklaustųjų. „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, pernai lapkritį 40 proc. Lietuvos gyventojų pritarė euro įvedimui, 49 proc. – ne, o 11 proc. neturi nuomonės. Gyventojų nuomonę galėtų pakeisti aktyvi euro reklama. Daugelis gyventojų mano, kad įvedus eurą pakils kainos. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad kainos pakyla tik smulkių paslaugų sektoriuje.
Euro įvedimo pranašumai:
išsaugoma gyventojų perkamoji galia, nes užtikrinama maža infliacija;
mūsų šalis tampa patraukli investicijoms (dabar pranašumą turi kitos Baltijos šalys). Tai leistų didinti investicijas ir užimtumą;
sumažėja palūkanos už valstybės paimtas paskolas ir skolos tvarkymo išlaidos – sutaupoma per 2 mlrd. Lt (žr. pav.);
gyventojų paimtos paskolos remsis ne Lietuvos tarpbankinių paskolų rodikliu VILIBOR, o gerokai mažesniu EURIBOR. Jis labai naudingas tiems, kurie turi ilgalaikes būsto įsigijimo paskolas ir kt. Tai svarbu jaunoms šeimoms;
nebėra valiutų keitimo mokesčių – verslas sutaupo daug lėšų tarpbankiniams pavedimams ir kt.;
užtikrinamas kainų skaidrumas;
galima palyginti atlyginimus skirtingose šalyse ir naudoti tai kaip įrankį derybose dėl atlyginimų.
Pav. Latvijos (raudona) ir Lietuvos (žalia) valstybės paskolos palūkanų procentas.
LSDP neturėtų palaikyti iniciatyvos rengti referendumą dėl euro įvedimo. Jei būtų nuspręsta jo neįvesti, tada labai pablogintume Lietuvos padėtį ir taptume Baltijos regiono atsilikėliais.
Energetikos politika
Buvusi konservatorių ir liberalų vyriausybė beatodairiškai rėmė „Hitachi“ branduolinio reaktoriaus statybos projektą. Buvo siūlomas trečiosios kartos 1350 MW galios verdančio vandens reaktorius. Įvairioms studijoms dešinieji išleido per 80 mln. Lt, tačiau Lietuvos energetikos instituto atlikta studija, pristatyta 2013 m. balandžio mėn., parodė, kad ne į visus klausimus buvo atsakyta. Įvertinus atominės elektrinės statybos kainą, reaktoriaus transportavimo išlaidas („Hitachi“ reaktorius atgabenamas jūra ir toliau gabenamas sausumos keliu, vien tam reikėtų per 1 mlrd. Lt investicijų). Beje, pasirodžius šiai studijai, „Hitachi“ įmonė pasiūlė naujas projekto įgyvendinimo kainas. Buvo įvertinti keli scenarijai, pasirodė, kad šis projektas nėra ekonomiškai naudingas.
Mokslininkai, remdamiesi net pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, kuriuos iki šiol pateikdavo UAB Visagino atominė elektrinė (VAE), suskaičiavo, kad, naują atominį reaktorių pastačius iki 2023 metų, iki 2041 metų Lietuva branduolinę elektrą pirktų po 27–36 centus už kilovatvalandę, o dar tiek pat kainuotų perdavimo tinklų paslaugos. Tokią kainą reikėtų mokėti, jeigu VAE statyboms užsienio bankai suteiktų 18 metų trukmės paskolą su 5–8 proc. palūkanomis. Jeigu reaktoriui būtų skolinamasi 60 metų, jo pagaminta elektra pigiausiai kainuotų po 20–31 centą už kilovatvalandę.
Jeigu prie projekto prisijungtų regioniniai partneriai (Estija, Latvija, Lenkija), o mūsų valstybei liktų 38 proc. VAE projekto akcijų ir 47,5 proc. jėgainėje pagamintos elektros kvotos, 7,6 mlrd. litų Lietuva turėtų sumokėti kapitaliniams įdėjimams šioms statyboms ir infrastruktūrai paruošti. Numatoma, kad VAE uždarymo išlaidoms tektų atidėti bent 794 mln. litų, o dar 154 mln. litų reikėtų skirti pastoviosioms eksploatacinėms išlaidoms. Iš viso už VAE statyboms skirtą 21 mlrd. 731 mln. litų paskolą tektų mokėti net 11 mlrd. 731 mln. litų palūkanų. Lietuva už paskolos palūkanas būtų priversta atiduoti 9 mlrd. 289 mln. litų ir 10 mlrd. 89 mln. litų paskolos dalį net ir esant regioniniams partneriams. Lietuvai tektų absoliuti palūkanų dalis – mūsų mokesčių mokėtojai jų sumokėtų 9,2 mlrd. litų iš visos 11,7 mlrd. litų palūkanų dalies.
Visi šie tyrimai parodė, kad atominės elektrinės gaminamos elektros savikaina viršija perkamos elektros energijos kainą 0–3 ct. už kWh, o paskolos atidavimo metu – 10–11 ct už kWh (jei palūkanų norma – 5 proc.). Jei palūkanos būtų didesnės, kainų skirtumas būtų dar didesnis. Žinoma, reikia užtikrinti, kad Lietuva galėtų laisvai įsigyti elektros energijos rinkoje (tam skirta Švedijos–Lietuvos elektros jungtis).
Konservatorių studijos nenagrinėjo kitų reaktorių tipų, tarp jų gerokai mažesnio torio reaktoriaus, prancūzų gaminamų reaktorių ir kt. Todėl tolesnis atominės elektrinės projektas nagrinėtinas tik įvertinus visą riziką ir būtinas sąnaudas (tarp jų ir reaktoriaus uždarymo išlaidas).
Pasaulyje sparčiai vystosi ir kitos technologijos: statomas eksperimentinis termobranduolinis reaktorius Kadaraše (Ispanija), tobulinamos esamos technologijos keičiant aušintuvą ir pan. Todėl galutinis atsakymas dėl atominės energetikos plėtros įmanomas, jei bus įvertintas energijos poreikis, kitų valstybių dalyvavimas statant reaktorių, elektros energijos importo galimybės, kainos, vartojimo kitimas ir kt. parametrai.
Akivaizdu, kad reikia plėtoti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą (vėjo, saulės energetika, biokuras), tačiau įvertinant kainas. Būtina rengti naują Lietuvos energetikos strategiją, kuri numatytų naudingiausią Lietuvos vartotojams scenarijų.
LSDP