Inkstų akmenlige įvairiose pasaulio šalyse serga nuo 1 iki 20 procentų gyventojų. Statistiškai kur kas dažniau su šia liga susiduria žmonės, gyvenantys šilto klimato šalyse. Esant karštam orui, daugiau prakaituojama, todėl susidaro koncentruotas šlapimas ir didėja akmenų susidarymo rizika. Akmenys formuojasi ilgai ir gali nesukelti jokių simptomų – dažniausiai apie juos sužinoma tik ištikus ūmiam stipraus skausmo priepuoliui. Taip pat jie gali būti randami darant rentgeno nuotraukas ar tiriant echoskopiškai. Apie klastingus inkstų akmenis, jų atsiradimo priežastis, profilaktiką bei gydymą pasakoja gydytojas urologas dr. Mindaugas Danilevičius.
Pasak specialisto, akmenligė – tai liga, kuria sergant šlapimo takuose (inkstų taurelėse, geldelėse ar šlapimo pūslėje) formuojasi konkrementai, liaudiškai vadinami akmenimis. Susidarę maži, 3–5 milimetrų konkrementai dažniausiai iš mūsų organizmo su šlapimu pasišalina savaime, nesukeldami jokių simptomų. Didesni akmenys gali sukelti skausmus, o migravę konkrementai – šlapimtakio obstrukciją (užkimšimą) ar kitų komplikacijų, dėl kurių gali prireikti skubios operacijos.
Inkstų akmenlige serga apie 5 proc. Lietuvos gyventojų. Pasak gydytojo urologo, vyrai serga tris kartus dažniau nei moterys, nors pastaruoju metu ši liga ir joms diagnozuojama vis dažniau. Dažniausiai su šia liga susiduria 30–50 metų amžiaus žmonės. Sirgusiems akmenlige išlieka rizika, jog liga atsinaujins, o priepuoliai – kartosis, nes organizmas linkęs iš naujo formuoti konkrementus. Todėl, pasak M. Danilevičiaus, reikėtų atsakingai laikytis gydytojų rekomendacijų, padedančių sumažinti akmenų pakartotinio susiformavimo tikimybę.
Inkstų akmenligės riziką didina didelis baltymų, druskų, cukraus ir mažas skysčių vartojimas, šlapimo takų infekcijos ir nutukimas. Apsunkinti savaiminį konkrementų pasišalinimą gali dėl randų, susiaurėjimų ar sklaidos defektų išsivysčiusi šlapimo takų obstrukcija.
Inkstų akmenligės simptomai
Kliniškai akmenligė pasireiškia staigiu, priepuoliniu, kas 20–60 min. pasikartojančiu skausmu (kolika) pažeistoje pusėje, plintančiu į kirkšnį ir vidinę šlaunies pusę. Šiuos skausmus dažnai lydi pykinimas, vėmimas, vidurių pūtimas, neramumas, prakaitavimas, kraujas šlapime (hematurija). Ilgametę patirtį turintis gydytojas sako, kad pajutus šiuos simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į medicinos įstaigą.
Inkstų akmenligės diagnozė patvirtinama arba atmetama surinkus išsamią anamnezę, atlikus klinikinį ištyrimą, laboratorinius tyrimus (bendrą kraujo ir šlapimo, C-reaktyvinio baltymo, natrio, kalio, kalcio, šlapalo (UREA), kreatinino tyrimus). Pasak specialisto, svarbu atlikti rentgenologinius tyrimus: apžvalginę urogramą, ultragarsinį tyrimą, intravenines urogramas su kontrastine medžiaga. Esant poreikiui, gali būti atliekama ir kompiuterinė tomografija.
„Tais atvejais, kai pacientas kreipiasi skubos tvarka, inkstų akmenligę tenka atskirti nuo ligų, sukeliančių ūmią būklę pilvo srityje: ūmaus apendicito (šiuo atveju pacientas turi būti operuojamas skubos tvarka), divertikulito, tulžies pūslės akmenligės (dažnai operacinis gydymas), žarnų nepraeinamumo, opaligės, inksto arterijos embolijos, aortos aneurizmos ir negimdinio nėštumo. Todėl tais atvejais, kai ligą imituoja kita patologija, gydymas kardinaliai skiriasi“, – patirtimi dalijasi M. Danilevičius.
Akmenligei gydyti ne visada prireikia operacijos
Pasak gydytojo urologo, akmenligės gydymas gali būti konservatyvusis arba operacinis. Taikant konservatyvųjį gydymą skausmui malšinti naudojami medikamentai.
„Tikrai ne visada pacientai dėl akmenligės yra operuojami – labai dažnai gali būti taikoma ir stebėjimo bei laukimo taktika tikintis savaiminio konkremento pasišalinimo per šlapimo takus (liturijos), skiriant medikamentus, tirpinančius konkrementus. Esant konkrementui apatinėje šlapimtakio dalyje, gali būti skiriami apatinį šlapimtakio trečdalį atpalaiduojantys alfa blokatoriai. Ne priepuolio metu reikėtų gerti daug skysčių – tai padidina akmens pasišalinimo tikimybę“, – pataria gydytojas urologas.
Pasak patyrusio specialisto, operacinis gydymas taikomas tik 10–20 procentų visų akmenligės atvejų ir tik tuomet, kai nepasišalina konkrementas, nenuslūgsta skausmas, išsivysto obstrukcija ir (ar) infekcija. Jeigu vis dėlto prireikia chirurginės intervencijos, gali būti taikomi šie gydymo metodai:
- Ekstrakorporinė litotripsija. Šis metodas taikomas norint suskaldyti konkrementus, kurių dydis yra iki 1,2 cm. Retais atvejais, įvedus endostentą, jis taip pat gali būti pasitelkiamas siekiant suskaldyti didelius, kompleksinius akmenis.
- Ureteroskopija (URS) – šlapimtakio vidurinio ir apatinio trečdalio akmenligės gydymo auksinis standartas, tačiau šis būdas gali būti taikomas ir viršutinio trečdalio, ir inkstinei akmenligei gydyti. Šios tausojančios, be pjūvio atliekamos procedūros metu per šlaplę ir šlapimo pūslę į šlapimtakį ir inkstą įvedamas ureteroskopas su maža šviesolaidine kamera, leidžiančia tiesiogiai matyti šlapimtakius ir inkstus, pašalinti juose esančius akmenis, patvirtinti arba atmesti kitų pakitimų galimybę.
- Perkutaninė nefrolitotripsija. Šiuo metodu gydomi dideli (didesni nei 2 cm), kompleksiniai ar uratiniai akmenys.
Gydytojas pasakoja, kad konkrementai gali susidaryti ir šlapimo pūslėje. Dažniausiai tai nulemia gerybinė prostatos hiperplazija (GPH), kai dėl didelio liekamojo šlapimo kiekio atsiranda sąlygos formuotis konkrementams šlapimo pūslėje. Tokiu atveju tenka ne tik juos pašalinti iš šlapimo pūslės, pasitelkiant litotomiją (atvirą operaciją, kurios metu akmuo pašalinamas per pilvo sieną) arba litotripsiją (akmens suskaldymą ultragarsu), bet ir atlikti adenomektomiją (atvirą prostatos operaciją) arba transuretrinę prostatos audinio rezekciją (TURP).
Po operacijos arba savaime pasišalinus konkrementams rekomenduotina juos ištirti biochemiškai. Apie 70–80 procentų atvejų tai – kalcio oksalato ar fosfato konkrementai. Jie taip pat gali būti uratiniai (esant podagrai) ir itin dažnai atsinaujinantys – struvitiniai (iš magnio, aminio ir fosfato). Nustačius inkstų akmens rūšį, galima skirti specialią dietą ar gydymą, taip pat pateikti tikslesnes rekomendacijas, leidžiančias išvengti pasikartojančių akmenligės priepuolių. Pavyzdžiui, esant oksalatiniams konkrementams, patariama riboti riešutų, šokolado vartojimą, esant podagrai ir uratiniams akmenims – valgyti mažiau mėsos ir pan. Kartais gali būti skiriamas alopurinolis, o esant padidėjusiam kalcio kiekiui – tiazidiniai diuretikai.
Gydytojo urologo teigimu, inkstų akmenligės komplikacijų pasitaiko retai. Dažniausiai tai – šlapimo takų infekcija (pielonefritas), galinti sukelti ir urosepsį, hidronefrozė, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, kraujavimas.
Kaip sumažinti inkstų akmenligės riziką
Anot specialisto, norint išvengti akmenligės, rekomenduojama riboti suvartojamų baltymų ir druskos kiekį, gerti pakankamai skysčių (tiek, kad per parą susidarytų 2–2,5 litro šlapimo), valgyti citrusinius vaisius, uogas (ypač spanguoles), daržoves.
„Įdomu tai, kad vandens kietumas neturi jokios įtakos akmenų formavimosi greičiui. Vadinasi, akmenys formuosis vienodai geriant tiek virintą, tiek filtruotą, tiek paprastą vandenį iš čiaupo“, – sako gydytojas.
Kalbant apie inkstų akmenligės profilaktiką, M. Danilevičius sako, kad pagrindinės priemonės, galinčios padėti laiku diagnozuoti šią ligą ir išvengti nemalonių staigmenų tada, kai to mažiausiai tikitės, – kasmetinė sveikatos patikra ir pilvo organų echoskopija.