Pradinis / Lietuviai svetur / Kuršių kaimelį Švedijoje įkūręs lietuvis: „Nesvarbu, kur gyvename, mūsų gyslomis teka lietuviškas kraujas ir to pamiršti negalima“

Kuršių kaimelį Švedijoje įkūręs lietuvis: „Nesvarbu, kur gyvename, mūsų gyslomis teka lietuviškas kraujas ir to pamiršti negalima“

Užsienyje gyvenančių lietuvių širdis neretai virpina tėvynės ilgesys. Tautiečiai įvairiais būdais stengiasi palaikyti ryšį su gimtine, kurti vienybę. Buriasi į grupes, bendruomenes, puoselėja gimtąją kalbą, papročius ir tradicijas. Bet ką daryti, jeigu svečioje šalyje vis tiek jautiesi vienišas? Švedijoje ketvirtus metus gyvenantis Linas Jurgutis rado būdą, kaip mažam šios šalies kampeliui įpūsti baltiškųjų vėjų, – įkūrė ten kuršių kaimelį (ne pelno siekiančią organizaciją „Kuršių-vikingų kaimas“), kuriame kiekvienas lietuvis gali pasijausti kaip namuose.

Į Švediją nuvedė amatas

Lietuvis ir jo šeima Švediją pasirinko ne dėl įspūdingų gamtovaizdžių ar itin švaraus oro. Skandinavijos šalys daugelį traukia dėl galimybės veiklą sieti su jūrininkyste. Lino atvejis – ne išimtis. „Šią šalį pasirinkau dėl laivybos. Gaminu medinius laivelius, restauruoju senus burinius laivus. Lietuvoje pritrūko perspektyvų. Norėjosi kurti naujus, sudėtingesnius bei brangesnius gaminius, tačiau tobulėti čia buvo sudėtinga“, – atvirauja.

Vėliau, gimus dukroms, Linas privalėjo išlaikyti šeimą, atsirado daugiau poreikių, o laivyba norimo pelno nenešė. Teko rinktis – ar atsisakyti mylimo amato ir keisti darbo sritį Lietuvoje, ar dirbti savo mėgstamą darbą, bet kitoje šalyje. Taip Linas kartu su šeima atsidūrė Švedijoje.

Kuršių kaimelio idėja

Dvejus metus praleidęs Švedijoje, lietuvis suprato, kad artimiausiu metu į gimtinę negrįš. Mintys apie gimtąją žemę ir paliktus kultūrinius klodus jam nedavė ramybės. „Galvojau, kas bus toliau, nejaugi sušvedėsime, vaikai visai pamirš lietuvių kalbą, savo kilmę ir šaknis? – prisimena pašnekovas. – Nesvarbu, kur gyvename, mano bei mano vaikų gyslomis teka lietuviškas kraujas ir to pamiršti negalima.“ Lino šeimai norėjosi įkurti tokią vietą, kur būtų kalbama gimtąja kalba, laikomasi lietuviškų papročių ir tradicijų, kur būtų puoselėjama lietuvybės dvasia… Taip gimė mintis vikingų žemėje sukurti nedidelį lopinėlį Lietuvos.

Lino įkvėpimas – baltiškaisiais vikingais kadaise vadinti kuršiai. Tai baltų gentis, prieš daug metų gyvenusi Lietuvos ir Latvijos pajūryje. Nuo seno jie apibūdinami kaip galingi, stiprūs kariai, priverčiantys pabūgti net ir narsiausius priešus. Istorikų nuomone, kuršiai jau IX a. mokėjo statyti gerus laivus, aktyviai dalyvavo jūros prekyboje. Kuršių tautos sąsaja su laivyba, lietuviams būdingi bruožai pašnekovą paskatino kaimelį kurti vadovaujantis autentiškomis baltų tradicijomis.

Pradėti buvo nelengva. „Nežinau, kodėl, bet iš pat pradžių sulaukiau ne visai teigiamos reakcijos. Tautiečiai negalėjo patikėti, jog viską darau mums, lietuviams. Visiems buvo keista, kad neprašau jokio atlygio ar mokesčio už savo veiklą“, – atvirauja idėjos iniciatorius. Pradėjus veikti, Lino žmonai teko nemažai paplušėti tvarkant vietą, kurioje jie nusprendė įkurti kaimelį. „Aistė tikra šaunuolė, nes tuos krūmynus pavertė tinkama erdve idėjai įgyvendinti. Po dviejų mėnesių čia jau stovėjo pirmieji statiniai“, – pasakoja pašnekovas.

Iš pradžių statybas Linas vykdė savo šeimos jėgomis ir lėšomis, vedamas kilnių tikslų ir noro suburti tautiečius. „Na, koks gi kaimas be gyventojų? Po truputį pradėjome rengti nedideles talkas ir vakarones kviesdami tėvynainius į svečius“, – pasakoja. Pasak jo, kai tikrai ko nors nori ir tiki tuo, ką darai, jėgų savaime atsiranda. „Idėjos ėmė veržtis viena po kitos ir atrodė, jog dienos per trumpos tam, kad kuo greičiau įgyvendintume visus sumanymus“, – šypteli Linas. Ilgainiui kaimelyje buvo įrengti gyvenamieji nameliai, poilsio zonos, pavėsinės.

Anot pašnekovo, sunkumų kilo ir dėl teisinių reikalų. „Didžiausias iššūkis buvo tai, jog išmanėme ne visus įstatymus. Be to, visiškai laisvai nekalbėjome švediškai – buvo sunku bendrauti su įvairiomis institucijomis, norint suteikti mūsų kaimeliui oficialų statusą, tinkamai jį pateikti visuomenei“, – pasakoja jis. Taip pat stabdė kartais girdimi pikti tautiečių atsiliepimai. „Kaip ir minėjau, ne visi mumis tikėjo. Kai kurie pažerdavo itin kandžių komentarų, nes įžvelgė mūsų sumanyme kažkokią klastą“, – atvirauja. 

Autentiškos meno ir renginių tradicijos

Kaimelio bendruomenė vadovaujasi taisykle: „Jei nori kurti – kurk. Įgyvendink savo idėjas taip, kaip tu nori. Niekas negali tavęs kontroliuoti.“ Linas teigia, jog taip bendruomenės nariai skatinami reikšti savo idėjas, mėgautis vykdoma veikla ir kurti grožį kaimelio svečiams.

Vadovaudamasis minėta taisykle, Linas pastatė pirtį, primenančią senovinę pilį. Bendruomenės aplinką puošia liaudies meno simboliai: Tomo Baravyko sukurti medžio drožiniai „Kuršis žvejas“ bei „Miško siela“. Anot kaimelio įkūrėjo, specialus apdailos projektas nebuvo rengiamas, meno kūriniai gimė iš žmonių fantazijų.

Nors ši tautiečių susibūrimo vieta pradėjo gyvuoti neseniai, entuziazmo organizuojant renginius čia netrūksta. Atidarymo šventės metu, giedodami „Tautišką giesmę“, bendruomenės nariai išdidžiai iškėlė Lietuvos vėliavą, taip įprasmindami kaimelio įkūrimo momentą. Nuo tada Linas kartu su šeima skatina tėvynainius burtis kuršių-vikingų kaimelyje ir paminėti visas valstybines šventes. Tautiečių draugijoje taip pat rengiami muzikos vakarai, senovinių amatų ir rankdarbių dirbtuvės. „Per Jonines susirinko daugiau nei šimtas žmonių, tad kai užtraukėme „Ant kalno mūrai“, švedams kinkos pradėjo drebėti“, – juokiasi pašnekovas.

Svajonė – savadarbiu laivu plaukti į Lietuvą

Kadangi organizacijos idėja susijusi su jūrų užkariautojais – kuršiais, vykdomos veiklos taip pat neatsiejamos nuo jūrinės kultūros. Kaimelio įkūrėjas – laivų gamybos meistras, tad jis padovanojo bendruomenei kelis burinius laivelius, kuriuos pats restauravo. „Dažnai pakviečiu tautiečius kartu vykti į jūrines išvykas. Bendradarbiaujame ir su kitais – švedų – klubais. Jie domisi, kas mes esame, kokias veiklas vykdome, kokie mūsų tikslai. Ir mes turime jiems ką papasakoti.“

Lino svajonė – pagaminti kuršių-vikingų laivą ir juo nuplaukti iki pat Lietuvos žemių. „Ne tik mano profesija, bet ir gyvenimo būdas sukasi aplink laivus, jūrą. Nuo pat vaikystės trokštu sukurti įspūdingą vikingų laivą. Manau, kad atėjo ta diena, kai žinių ir patirties bagažas leidžia, o galbūt net įpareigoja tai įgyvendinti“, – įspūdžiais dalijasi entuziastas. Jis kelerius metus rinko reikiamas medžiagas, kūrė laivo projektą,  o dabar žengia pirmuosius žingsnius savo tikslo link. „Vieną dieną mes atplauksim į pačią Lietuvos širdį – Kauną“, – pasvajoja.

Tautų bendrystės siekis

Paklaustas, ar užsienio lietuviai pasižymi vieningumu, Linas abejoja. Jo kelyje yra pasitaikę įvairių žmonių – tiek pasiryžusių eiti petys petin su savo tėvynainiais, tiek atsukusių nugaras, kai reikėjo pagalbos. „Nedrįsčiau kategoriškai spręsti, vieningi mes ar ne… Tačiau galiu pasakyti viena, praeityje mūsų tautos atstovai buvo kur kas draugiškesni vieni kitiems nei dabar. Negaliu paaiškinti ir suprasti, kodėl viskas pasikeitė. Tikiuosi, jog ateityje po pasaulį išsibarstę lietuviai supras, kad reikia laikytis drauge, išklausyti ir drąsinti vienam kitą, – viltingai taria pašnekovas. – Juk tam ir stengiamės, tam ir sukūrėme šį bendruomeniškumo šaltinį.“

Vis dėlto Linas stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti su visų tautų atstovais. Noriai pakalbina kaimynus lietuvius ar ištiesia pagalbos ranką švedams. „Žinoma, draugaujame ir su švedais, juk gyvename jų žemėje. Jei žmogus paprašo pagalbos, skubu jam padėti – nesvarbu, ar tai būtų švedas, ar lietuvis, ar kokios nors kitos šalies pilietis. Galbūt rytoj jis man padės.“

Laura Šakirovaitė

Nuotraukos iš Lino Jurgučio asmeninio archyvo

4 komentarai

  1. Kokie renginiai… idėja tikrai buvo gera, bet viskas daroma ne nuo to galo. Žmonės norėjo kad per mėnesį “pasistatytų Maskva”, jei tik kad nepavykdavo, pinigų nėra, talkos nėra… prasidėdavo baisumai postuose… žmogus nelaiko savo nervų ir negerbia kitų gyvenimo. Iš daugelio postų susidariau įvaizdį kad jeigujie tik ką organizuoja turi viska mesti ir lėkti uodegą įkirtus, o jeigu ne tai oj oj kas bus….Buvom renginiuose… jokio konkretumo, patys savininkai nekalba, jų iš vis nematyti…Joninėse nuotaiką palaikė tik muzikantai ir jų siųloma veikla ir muzika, kiek klausiau jie irgi atvykę išvidurio Švedijos ir tikėjosi daug iššio projekto. Buvo galima padaryti daug bet viskas mirę, dabar tik laivai o kaimelio gyvenimo nėra…..

  2. Buvom ir mes su šeima Joninėse, atrodė lyg laisvas plotas šventei, kas šeimininkai taip ir nesupratau. Pasėdėjom, pašokom, pažaidėm ir išvarėm. Sėkmės toliau

  3. Kaimo ten jau nebera mires jis… jau nebera jokiu renginiu nieko o galejo tikrai daug pasiekt … tik liko laivai ir svajuones kaip vel plaukt per baltijos jūra….

  4. Buvome Joninėse ir męs. Tikrai smagu, aplinka pasakiška, muzika lietuviška, tikra Joninių dvasia kvepėjo. Oras buvo tobulas. Buvo veiklos, tinklinis ir pan. Oj Jums tik tobulėti!!! Nepasiduokit, niekas nevyksta greitai.
    Minusai tie, kad trūko šeimininkų balso ir švediško stalo supratimas… mes sukrovėm savo vaišes ir prašom visi vaišinkitės, tačiau patys buvome nuvaryti nuo stalo:)
    Kaip bebūtų buvome su vaikais tai susikrovėme vakare daiktus ir namo, bet esmėje buvo smagu👍

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: