Laisvės gynėjo Antano Sakalausko sūnaus Rimo Sakalausko kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime
Sveiki,
esu Rimas Sakalauskas, videomenininkas, dirbantis teatro srityje, taip pat su filmais, koncertuose. Gimiau gausioje 7 asmenų šeimoje.
Mano tėvas – Antanas Sakalauskas, gynęs Lietuvos laisvę Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją jis budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto ir buvo sunkiai sužalotas priešo tankų. Kadangi dar buvau labai mažas, vos penkerių metų, mažai ką iš tos nakties ir prisimenu. Tačiau prisimenu šios dienos minėjimą, tai yra laužus, gyvybės ir mirties bėgimą, televizijos bokštą. Ši diena mūsų tėvui ir visai mūsų šeimai visada buvo ypatinga, ji buvo kitokia, mes jos laukdavome labiau negu Kalėdų dovanų, Velykų ar dar kokios kitos šventės.
Savo šeimoje buvome auklėjami laisvai, daug diskutuodavome. Demokratiškumo principus išlaikėme iki šiol, tai man yra labai brangu ir tai yra mūsų šeimos vertybė. Manau, kad mūsų tėvams pavyko įskiepyti patriotiškumą, nuoširdumą sau ir kitiems. Iš penkių vaikų keturi pasukome menų link. Esu dėkingas Lietuvos valstybei, kad gavau nemokamą arba beveik nemokamą išsilavinimą, galiu dirbti menų srityje, nes Lietuvos Respublika skyrė finansavimą kultūrai, meniniams projektams ir tokie nepriklausomi menininkai kaip aš galime sėkmingai dirbti Lietuvoje, mums nereikia važiuoti į Angliją ar kur nors kitur, nors nėra blogai pasisemti tam tikros patirties.
Praėjusieji metai Lietuvai buvo tikrai labai geri ir pasauliui kultūros srityje vėl tapome labai įdomūs: „Auksinis liūtas“ Venecijos meno bienalėje, geriausia pasaulyje dirigentė moteris, geriausia pasaulyje operos solistė. Ryškūs tarptautiniai Lietuvos pasiekimai stiprina ne tik šalies pozicijas pasaulyje, kuria pozityvų ir atpažįstamą šalies įvaizdį, bet ir didina valstybės piliečių tikėjimą.
Kaip vizualiojo meno atstovas, pastebiu ir Lietuvos kino pažangą. Praėjusiais metais garsiai nuskambėjo „Černobylio“ serialo sėkmė, „Emmy“ buvo nominuoti ir lietuvių kūrėjai. Taip pat Europos filmų festivaliuose dažnai tarp laimėtojų matydavau daug lietuvių filmų (tai yra „Nova Lithuania“ ir panašiai). Tai džiugina ir įkvepia. Smagu, kad Lietuvoje pagaliau greta valstybės struktūrų atsiranda ir privačių iniciatyvų, tokių kaip MO muziejus, meno pažinimo centras TARTLE, kurios prisideda prie meno ekosistemos gyvybingumo ir meno rinkos formavimo. Privati meno rinka auga ir tai man yra labai aktualu, dėl to labai džiaugiuosi.
Lygiai taip pat džiugu, kad nepriklausomoje Lietuvoje suklestėjo nevyriausybinis meno sektorius, atsirado galimybių dirbti laisvai samdomu menininku. Šiandieną šis nevyriausybinis sektorius sukuria daugiau sėkmingų ir ryškių kūrybinių produktų, matomų ir tarptautinėje scenoje, nei biudžetinių institucijų veikla, dažnai dar persekiojama sovietinių šešėlių. Aš nuo čia šiek tiek pakritikuosiu. Išdėsčiau labai daug gerų dalykų, kurie mane džiugina, bet taip pat norėčiau pakritikuoti, nes būtų neteisinga vien tik patetiškai šnekėti.
Deja, Lietuvos kultūroje vis dar įsigalėjęs nomenklatūrinis mąstymas, kalėjimo taisyklės, juodoji buhalterija. Aš pats dažnai su tuo susiduriu. Taip pat vadinamieji „otkatai“, kai kolegai turi sumokėti pinigus atgal, nes tu gauni užsakymą. Teko su tuo susidurti. Tai, aišku, labai sunku ir šiek tiek glumina.
Kartais mūsų didieji scenos korifėjai, statantys spektaklius apie engiamuosius, patys tampa engėjais ir teroristais savo pavaldiniams. Aš nenorėčiau labai sudramatinti, bet iš tikrųjų tas klimatas kartais būna toks. Panašu, kad pas mus dar šiek tiek yra to Sausio 13-osios priešo viduje. Manau, kad tas išorinis priešas iš dalies įėjo į mūsų mentalitetą. Dažnai girdžiu sakant, kad esą, jei vyresnioji karta išeis anapus, viskas čia labai gražiai išsispręs. Iš tikrųjų iš savo patirties žinau, kad problemos niekada nesisprendžia, o paliktos savieigai tik dar labiau supūliuoja. Jaunoji karta nebūtinai bus geresnė už senąją – tai nėra jokia taisyklė. Tam, kad ji būtų geresnė, turi būti pakankamai su ja dirbama, ugdoma, investuojama. Šiandienos mokinys yra rytojaus verslininkas, rytojaus menininkas, rytojaus mokslininkas.
Ateityje, robotizuojant gamybą ir paslaugas, įdarbinant vis daugiau dirbtinio intelekto, kūryba bei darbas kultūros sektoriuje taps dar svarbesnis, sukurs didesnę dalį šalies BVP, priklausomai nuo to, kiek į tai investuota valstybėje. Progresyvios ir pažangios valstybės tai supranta ir aš tikiuosi, kad progresyvi ir pažangi valstybė yra ir Lietuva. Šiuo metu išgyvename dar vieną ekonominį pakilimą – auga BVP, atlyginimai, žmonių vartojimas, tai matome prekybos centruose… Žodžiu, prieš šventes neįmanoma nieko nepirkti. Butų parduodama vis daugiau, gatvėse vis didesni, prabangesni automobiliai, tačiau didesniuose, prabangesniuose automobiliuose dažnai sėdi labai susiraukę, pikti žmonės. Dėl tų automobilių skaičiaus didėjimo kemšasi gatvės, didėja aplinkos tarša ir avaringumas. Jaunųjų vestuvės atrodo vis prabangesnės, tačiau daugiau nei pusė tų vestuvių baigiasi skyrybomis, bylinėjimusi teismuose. Didelę dalį maisto tiesiog išmetame, nors dėl truputį pigesnių dešrelių ilgiausiai vykstame į svečias šalis. Žiūrėdami ir gindami savo siaurus interesus susiskaldome, tampame labai lengvai valdomi, manipuliuojami didžiųjų medijos priemonių, korporacijų, socialinių tinklų. Tik aktyvus buvimas bendruomenėje ir tikrų ryšių formavimas įgalina piliečius kažką keisti.
Juk jei Sausio 13-ąją visi būtų sėdėję prie ekranų socialiniuose tinkluose, fotografavę asmenukes, komentavę ar pasirašinėję virtualias peticijas ir visokius kitokius dalykus, tai niekas nebūtų pasikeitę. Mes turime kurti Lietuvą realiais veiksmais, o ne kažkokiais virtualiais dalykais. Aš jais asmeniškai netikiu. Ačiū.