Prie Vilniaus televizijos bokšto sužeisto Roberto Gradausko kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime
Laba diena, gerbiamas Prezidente, Seimo Pirmininke, gerbiami ministrai, garbūs svečiai, žuvusiųjų artimieji,
taip, tą lemtingą naktį man buvo 21 metai. Dabar po tų įvykių praėję 29 metai. Ką norėčiau pasakyti? Norėčiau pasakyti, kad daug gražaus laiko prabėgo, mūsų valstybės kelias buvo vingiuotas, bet tai bet kuriuo atveju buvo mūsų, Lietuvos žmonių, nueitas kelias, o ne okupantų nuvestas, nesvarbu, kaip, bet tai buvo mūsų žingsniai.
Ką aš šiandien galėčiau pasakyti savo sūnui, kuriam dabar yra 21 metai? Aš jam tarčiau: „Pasižiūrėkite žuvusiųjų gimimo metus, kiek jiems metų buvo tada, 1991 metų sausio 13-ąją. 22, 28, 17, 24, 21, 17, 24, 21, 20.“ Ką tai reiškia? Tos vertybės, kurios buvo tada, yra tai, ko mums reikia šiandien. Mes rinkomės Sausio 13-ąją kiekvienas turėdamas kažkokį savo motyvą. Kažkas namuose galvojo apie Lietuvą, apie laisvę, kažkas savo mintis realizavo žodžiu, tie žodžiai kažką padrąsino, kažkas padrąsintas atvažiavo prie Vilniaus, kažkas atvažiavo prie Kauno. Sausio naktį tautos bendra mintis, bendros pastangos išsiliejo tuo, kuo mes tapome. Atvažiavo tankai ir tauta sustojo prie televizijos bokšto kaip vienas kūnas, mes stovėjome taip, tarsi vienas kitą jaustume kaip savo kūno dalį. Susikibome rankomis ir minties pasitraukti kur nors į šoną nebuvo. Atvažiavo tankai, išsirikiavo prieš mus, garsus variklių gausmas užmušė visas mintis. Jauti, kaip po kojomis dreba žemė, matai išsirikiavusius kareivius ir neturi jokių minčių, kad tu iš čia gali išeiti sveikas ar pasitraukti. Priekyje tavęs priešas, už tavęs visų Lietuvos žmonių viltis. Tuo metu negali pasitraukti, tiesiog lauki, stovi ir turi atlikti tai, ką tikiesi padaryti ir ko iš tavęs tikisi.
Ką mes galime pasakyti dabartiniam jaunimui, savo jaunuoliams? Mumis tuo metu pasitikėjo, mes Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto, prie Konarskio atstovėjome, nepasitraukėme, mes aiškiai parodėme, kaip bus, jeigu kas nors išdrįs pulti mūsų parlamentą. Aš tikiuosi, kad parlamente buvę žmonės irgi galėjo puikiausiai jausti tą tautos palaikymą ir tikėjo, kad niekas nepasitrauks. Žmonės buvo pasirengę mirti ne tik už Tėvynę, bet ir už jus, esančius salėje. Tai buvo tautos sprendimas ir jis buvo labai aiškus. Vienybė ir mūsų susitelkimas buvo raktas į tolesnius įvykius ir tai, ką mes pasiekėme ir turime šiandieną.
Tarptautinė istorija rodo, kad blogis niekur nedingo – tankai pasitraukė, bet interesai, piktų valstybių kėslai išlikę. Pasižiūrėkite, Gruzija buvo prieš Sausio 13-ąją, Gruzija buvo po Sausio 13-osios. Kiti įvykiai – Ukraina. Kiek karų per tą 29 metų laikotarpį perėjo per Iraką. Pasaulis velkasi savo pyktyje, ambicijose, imperialistinėse užgaidose užimti, atimti, o savybės, kurios leidžia mums išlikti nepriklausomiems ir laisviems, išlieka iki šiol. Tai yra laisvės troškimas, drąsi svajonė, drąsa siekti ir, svarbiausia, – pasitikėti vienam kitu taip, kaip pasitikėjome Sausio 13-ąją sustoję, susikabinę rankomis. Taip, kaip mes tikėjome, kad stovime dėl Lietuvos, mes visi stovime dėl to paties.
Lygiai tų pačių savybių reikia ir dabartiniam jaunimui, ir mums, žiūrintiems į savo jaunimą. Aš pasakyčiau jaunuoliui arba sūnui, kuriam dabar 21 metai: „Aš pasitikiu tavim, pasitikiu, kad tu apginsi Lietuvą, tu ją kursi, puoselėsi ir vystysi taip, kad mes tavimi ir jaunąja karta galėtume didžiuotis. Ačiū.