„Niekada nemaniau, kad pilietybės netekimas mane taip įskaudins, kad emociškai man bus taip sunku“, – pokalbį pradeda Lietuvoje gimusi, Jungtinėse Amerikos Valstijose užaugusi, tačiau jau penkerius metus savo ateitį Lietuvoje kurianti Lėja Jakštaitė. Mergina neslepia ašarų ir nuoskaudų, kurios vis dar iškyla pasakojant istoriją, kaip prieš kiek daugiau nei metus ji sužinojo, kad jos lietuviškas pasas jau nebeturi jokios vertės. „Man žinia, kad nebesu Lietuvos pilietė, buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus“, – prisipažįsta Lėja ir pasakoja savo istoriją nuo pradžių.
Ieškoti geresnio gyvenimo
Lėja gimė Lietuvoje, Klaipėdoje, tačiau kai jai buvo metukai, tėvai nusprendė vykti ieškoti geresnio gyvenimo už Atlanto. Vienas lagaminas, dvi dukros – trejų ir vienerių, vos keturiasdešimt dolerių kišenėje ir menkos anglų kalbos žinios – tokį įspūdį Lėjos šeima prieš 22 metus paliko oro uosto darbuotojams, sprendusiems, ar įsileisti šeimą į šalį, ar ne. „Mano tėtis stengėsi įrodyti, kad mes čia atvykome ieškoti geresnio gyvenimo, kad norime pabandyti sukurti savo ateitį šioje šalyje, ir atrodo, kad jam pavyko, mat pareigūnas ne tik atvėrė duris visai šeimai į Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir padavė tėčiui vizitinę kortelę su telefono numeriu sakydamas: „Jeigu kas nors atsitiktų ar prireiktų pagalbos – paskambink“, – iš tėvų girdėta atvykimo į JAV istorija dalijasi mergina.
Visų pirma Lėjos šeima apsistojo Kalifornijos valstijoje, po kelerių metų persikėlė į Minesotą. Čia Lėjos tėtis įkūrė lietuvių bendruomenę. Jos nariai kiekvieną savaitgalį susirinkdavo į bendrus pasibuvimus. Vaikai tuo metu lankydavo lietuvišką mokyklėlę, kurioje lietuvių kalbos juos mokė Lėjos mama. „Iki tol lietuvių bendruomenės, taško, vienijančio tautiečius, ten nebuvo. Mano tėtis įkūrė bendruomenę ir visus sujungė“, – prisimena Lėja. Praleidusi beveik 10 metų Minesotoje, Lėjos šeima grįžo į Kaliforniją, tiesa, jau nebe keturiese. Jungtinėse Amerikos Valstijose gimė Lėjos sesuo ir brolis.
Studijos Lietuvoje
Grįžę gyventi į Kaliforniją, tėvai Lėją paskatino žaisti mokyklos merginų krepšinio komandoje. Ūgiu visuomet iš bendraamžių išsiskyrusiai merginai ši sporto šaka puikiai sekėsi, tad galvodama apie ateitį po mokyklos ji save įsivaizdavo krepšinį žaidžiančią ir universiteto komandoje. Kai Lėjai jau artėjo apsisprendimo dėl studijų laikas, vyresnioji jos sesuo jau studijavo Lietuvoje, LCC tarptautiniame universitete, tad tėvai ir Lėją skatino rinktis studijas šiame universitete. LCC tarptautinis universitetas tuo metu neturėjo merginų krepšinio komandos, tad tai stabdė Lėją rinktis aukštąją mokyklą Lietuvoje. „Mama rankų nenuleido – susisiekė su Klaipėdos merginų krepšinio komandos „Fortūna“ treneriu ir sutarė, kad jis mane priimtų žaisti. Tada aš nusileidau, nors maniau, kad po pusės metų tikrai sugrįšiu atgal į JAV“, – prisipažįsta Lėja. Tačiau Lietuva merginą taip sužavėjo, kad ji nors ir greitai metė profesionalųjį krepšinį, studijuoti joje liko. „Mane užbūrė ir pati Lietuva, ir žmonės, ir kultūra“, – sako Lėja.
Lemtingasis balsavimas
Studijuodama pirmajame kurse Lėja nuvyko į Migracijos skyrių užsisakyti asmens tapatybės kortelės, kad nereikėtų visur su savimi nešiotis paso. Čia mergina ir susidūrė su pirmaisiais iššūkiais. Pasų poskyrio darbuotojai ėmė klausinėti Lėjos įvairių klausimų, į juos ji atsakymų neturėjo, nes iš Lietuvos išvyko būdama vos metukų, o JAV pilietybę gavo savaime, ją priėmus jos tėvams, mat tuo metu mergina dar buvo nepilnametė. Nors Lėja asmens tapatybės kortelę gavo, tačiau jai buvo pažadėta peržiūrėti jos dokumentus, o jei darbuotojams kils klausimų, susisiekti su ja.
Tačiau per visus ketverius jos studijų metus su mergina taip niekas ir nesusisiekė. Ji tikina niekada nesulaukusi jokio skambučio, taip pat negavusi laiško nei elektroniniu paštu, nei paprastu.
2019 metais baigdama šiuolaikinės komunikacijos bakalauro studijas LCC tarptautiniame universitete ir ruošdamasi vasarai tradiciškai vykti į JAV aplankyti tėvų ir padirbėti, Lėja nutarė dalyvauti tuomet vykusiuose prezidento rinkimuose, balsuoti referendume dėl dvigubos pilietybės. „Planavau balsuoti už dvigubos pilietybės įteisinimą. Lietuvos pilietybė man reiškia pripažinimą, kad esu dalis Lietuvos, kad esu reikalinga savo šaliai, nepaisant to, kur aš augau“, – sako mergina.
Tačiau atvykusi į rinkimų apylinkę ir pateikusi asmens dokumentą Lėja sužinojo, kad jos asmens kodo sistemoje nėra. Merginai buvo paaiškinta, kad ji turi susisiekti su Migracijos departamento darbuotojais, nes galbūt ji nebėra Lietuvos pilietė. „Giliai širdy visuomet turėjau baimę, kad iš manęs gali atimti Lietuvos pilietybę ar kad vieną dieną sulauksiu skambučio ir man bus liepta rinktis, tačiau kai sužinojau, kad pasirinkimas buvo padarytas už mane, man buvo šokas“, – pasakoja Lėja.
Gyvendama Lietuvoje ji yra sutikusi ne vieną žmogų, kuris drąsiai į akis rėždavo, jog ji nėra lietuvė, nes augo kitoje šalyje. Nepaisant to, kad visi merginos giminaičiai gyvena Lietuvoje, nepaisant to, kad Lėja gimė Lietuvoje ir grįžo į gimtinę studijuoti, nusprendė čia kurti savo ateitį, ji išgirsdavo įžeidžių replikų. „Kai sužinojau, kad man yra atimta pilietybė, pagalvojau, kad Lietuva, kaip ir jos žmonės, nepripažįsta, jog aš esu lietuvė, manęs nelaiko šios valstybės atstove. Tuomet taip skaudėjo“, – prisipažįsta Lėja.
Rankų nenuleidžia
Sužinojusi, kad nebėra Lietuvos pilietė, Lėja jau turėjo bilietą į Jungtines Amerikos Valstijas vasarai ir LCC tarptautinio universiteto šiuolaikinės komunikacijos bakalauro diplomą. Tuo metu konkretaus darbo mergina dar neturėjo, tačiau aktyviai ieškojo, nes planavo rudenį grįžti į Lietuvą ir čia kurti savo ateitį. „Kai sužinojau, kad iš manęs atimta pilietybė, manyje kilo nusivylimas. Galvojau: jei jums manęs nereikia, negrįšiu“, – atvirauja mergina.
Tačiau Lėjos širdis kuždėjo priešingai ir mergina, vasarai sugrįžusi į JAV, nesiliovė ieškoti darbo Lietuvoje. Gavusi pasiūlymą prisijungti prie LCC tarptautinio universiteto Tarptautinių studijų centro komandos, padedama universiteto Personalo skyriaus, ėmė tvarkytis reikiamus dokumentus, kad galėtų gauti vizą ir atvykti dirbti į Lietuvą. „LCC Personalo skyriaus darbuotojai man padėjo susitvarkyti dokumentus laikinai vizai, kol gavau leidimą gyventi Lietuvoje. Personalo skyrius man taip pat ištiesė pagalbos ranką, kai reikėjo susirasti, kas bus mano laiduotojas“, – sako Lėja.
Tiesa, mergina atvirauja, kad gauti vizą ir leidimą gyventi Lietuvoje jai buvo sunku. „Kadangi iš manęs visai neseniai buvo atimta pilietybė, į mane žiūrėjo labai įtariai ir nenorėjo suteikti reikiamų leidimų grįžti gyventi į Lietuvą“, – prisimena mergina.
Šiuo metu Lėja, padedama senelių, renka visus dokumentus, galėsiančius įrodyti, kad ji Lietuvoje gyvena jau penkerius metus ir Lietuvos pilietybė jai turėtų būti grąžinta išimties tvarka. „Tikiu, kad vieną dieną su atgal į Lietuvą gyventi persikėlusiais tėvais šią istoriją prisiminsime tik kaip vieną iš man gyvenime nutikusių įvykių“, – viliasi Lėja.