Nors sezonas lengvaatlečiams dar tik prasideda, sportinio ėjimo atstovė Neringa Aidietytė jau dukart pagerino asmeninį rekordą. Balandžio viduryje Čekijos kurorte Podebraduose Kastyčio Pavilonio ir Juzefo Romankovo auklėtinė nužingsniavo per 1 val. 30 min. 54 sek. ir pasiekė trečią geriausią rezultatą šalies istorijoje. „Noriu padėkoti Neringai, kuri diktavo tempą“, – po finišo teigė Podebraduose laimėjusi čekė Anežka Drahatova.
„Buvau mačiusi starto protokolus ir žinojau, kieno rezultatai geriausi. Nesitikėjau, kad diktuosiu tempą visą distanciją, bet nutiko taip, jog niekas nenorėjo eiti priekyje ir vesti grupės, – sakė 30-metė N. Aidietytė. – Pagalvojau, jog čia ne pasaulio ar Europos čempionatas, kur kova vyksta taktiškai, o man reikėjo gero rezultato. Tad nusprendžiau eiti priekyje, o kas norės – tas galės prisijungti. Iš pradžių buvome penkios, o vėliau likome trys ir viską išsiaiškinome žingsniuodamos paskutinius 3 kilometrus.“
Sportinio ėjimo atstovė drauge su Brigita Virbalyte-Dimšiene ir Kristina Saltanovič ruošiasi svarbiausioms metų varžyboms – Europos čempionatui Šveicarijoje.
Asmeninį rekordą šiemet pagerinote jau antrą kartą. Ar bus trečias?
Labai tikiuosi, kad bus. Taip sako treneris, ir pati jaučiu, kad dar ne visas jėgas palikau ir nerealizavau savęs visiškai. Dar tik sezono pradžia.
Ar trečia vieta, užimta varžybose Čekijoje tenkina?
Taip, tenkina. Niekada nebuvau šiose varžybose prizininke, nors pirmą kartą ten dalyvavau prieš 10 metų. Žinoma, truputį gaila, kad nepavyko išsaugoti antrosios vietos. Tikrai žinojau, kad pirma nebūsiu, nes čekė visa galva geresnė už mus visas. Tikėjau, jog finišuosiu antra, bet likau trečia. Antrą vietą užėmusiai brazilei pralaimėjau nedaug – tik 11 sekundžių. Džiaugiuosi asmeniniu rekordu.
Ar gera sportinė forma įgyta ne per anksti?
Iš tiesų nemaniau, jog sportinė forma yra tokia gera. Savaitę prieš varžybas sunkiai dirbau, todėl buvau pavargusi. Važiavau neturėdama jokių tikslų. Nors ir norėjau dar truputį pagerinti savo rekordą, bet netikėjau, kad nuo rezultato „numesiu“ net 1,5 min.
Esate gana aukšta. Ar yra koks nors tipinis ėjikų sudėjimas?
Ilgą laiką buvau aukščiausia ėjikė. Prisimenu: per pasaulio taurės varžybas stovime prie starto linijos, dairausi ir matau, kad visos dalyvės bent per galvą žemesnės už mane (juokiasi – red. past.). Dabar jau atsiranda aukštų ėjikių: Lietuvoje yra viena gana aukšta ėjikė iš Pabradės, Podebraduose laimėjusi čekė taip pat yra kiek aukštesnė. Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad ėjikės turi būti neaukštos. Podebraduose ėjo viena sportininkė iš Ekvadoro, kuri atrodė dvigubai žemesnė už mane (juokiasi – red. past.). Taip mala ir mala kojomis. Vis dėlto žmonės, tarp jų ir ėjikės, aukštėja (juokiasi – red. past.).
Galbūt ūgis suteikia pranašumo?
Manau, jog ilgos kojos pranašumo suteikia, bet reikia mokėti jį išnaudoti.
Profesionalų, kurie užsiima sportiniu ėjimu, Lietuvoje nėra labai daug. Ar atsiranda smalsuolių, kurie stebi Jūsų treniruotes?
Tikrai niekas nežiūri. Būna, vaikai sušunka savo mamoms: „Žiūrėk, kaip greitai eina“ (šypsosi – red. past.). Vyresnio amžiaus žmonės, kurie vaikščioja Vingio parke, mus jau pažįsta, per treniruotes pasisveikina, padrąsina.
Ką derėtų laikyti sportinio ėjimo lyderiais Lietuvoje – vyrus ar moteris?
Sakyčiau, jog moteris (juokiasi – red. past.). Mes esame trys aukštesnio lygio, o vyrai – pavieniai. Svarbiausiose 20 km varžybose iš vyrų dalyvauja tik Marius Žiūkas, 50 km – Tadas Šuškevičius. Merginų dauguma, tad mes esame lyderės (juokiasi – red. past.).
Kas Jums kelia mažiau sunkumų per varžybas – stiprus lietus ar didelis karštis?
Per lietų sušlampa sportbačiai, todėl sunkiau eiti. Karščio aš irgi nemėgstu: juk esu lietuvė, o Lietuvoje – ne atogrąžos. Gal truputį geriau liūtis, šalčiau būtų.
Buvusi sportinio ėjimo atstovė Sada Bukšnienė dabar specializuojasi 100 km ultramaratono rungtyje. Ar ryžtumėtės įveikti tokią distanciją?
Ne! Norėčiau pabandyti pusę triatlono, nes mėgstu plaukti ir moku važiuoti dviračiu. Dabar taip sakau, tačiau nežinau, ką vėliau sugalvosiu (juokiasi – red. past.).
Maratonas ir sportinis ėjimas turi daug panašumų?
Žiūrint, kokia sportinio ėjimo distancija… Šiaip bėgimas ir ėjimas yra visiškai skirtingi dalykai. Tik tiek, kad abiem reikia ištvermės… Maratonas – 42,195 km, o mes einame 20 km – perpus mažiau.
Gyvenote Londone. Ar nėra minčių baigus karjerą vėl grįžti ten?
Iš tiesų ten grįžti nebenorėčiau. Gyvenimo tempas ten yra labai sekinantis. Nežinau, kaip ištvėriau ketverius metus jame.
Podebraduose Jūsų pasiektas rezultatas – vos 28 sek. prastesnis nei Lietuvos rekordas. Tai ar bus tas rekordas?
Labai to tikiuosi! Nenoriu sakyti, kad būtinai jį pagerinsiu šiemet. Jei ne šį sezoną, tai pasistengsiu kitąmet. Gal ne aš, o kažkuri mūsų. Dabar jaučiuosi labai gerai, atrodo, kad tas rekordas tikrai turėtų kristi man po kojomis. Tačiau nenoriu prisigirti, o paskui gailėtis.
Pasiekti geresnį laiką nei 1 val. 30 min. yra įmanoma?
Manau, kad taip. Treniruotis itin profesionaliai, sugrįžusi iš Londono į Lietuvą, pradėjau tik gruodį… Per kelis mėnesius pagerinau asmeninį rekordą daugiau nei 2 minutėmis. Tikiuosi, kad mano laikas ateityje bus 1 val. 29 min. ir trumpesnis.
LLAF informacija
Alfredo Pliadžio ir Kastyčio Pavilonio nuotraukos