Pradinis / Žmonės / Lėtesnis gyvenimas – greitesnis progresas

Lėtesnis gyvenimas – greitesnis progresas

Apie ekologiją ir tvarumą šiandien kalba daug kas, tačiau ne visi žino, kas iš tikrųjų slepiasi už šių iš pirmo žvilgsnio sudėtingų sąvokų. Dažnam kyla klausimas – nuo ko gi pradėti kelią švaresnio ir tvaresnio gyvenimo link? „Pasilikime praeities tiek, kiek mums jos iš tikrųjų reikia, ir mokykimės paleisti tai, kas mus tempia žemyn ar atgal į praeitį. Mokykimės neapsikrauti vis iš naujo, stebėkime savo potraukius pirkti, vartoti, veikti“, – pataria lėtąjį gyvenimo būdą besijaukinanti tinklaraštininkė Irmina Žukauskaitė, kitaip dar žinoma kaip Žalia Gentis. Ji ragina susipažinti su ekologija iš arčiau, domėtis tvaraus vartojimo principais ir kartu prisidėti prie mūsų planetos gerovės.

Irmina Žukauskaitė. Giedrės Čirvinskienės nuotr.

Irmina, kaip tapai Žalia Gentimi? Nuo ko viskas prasidėjo?

Iš prigimties esu raidžių žmogus, tad turbūt nieko keisto, kad pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją ir reklamą, o vėliau pajutau impulsą kurti tinklaraštį. Jame norėjau dalytis vegetariškų valgių receptais ir kitais to meto atradimais. Iš pradžių sugalvojau pavadinimą „Irmina in progress“, kuris atspindėjo mano tikslą fiksuoti daromą pažangą. Tačiau ilgainiui supratau, kad šis pavadinimas neperteikia bendruomeniškumo jausmo, norėjosi ko nors kito. Spontaniškai gimė tinklaraščio pavadinimas „Žalia Gentis“. Šiame pavadinime telpa erdvė, bendruomenė, ir aš pati, kaip asmuo, esu Žalia Gentis. Šis žodžių junginys perteikia žalumą, natūralumą, gentiškumą, laukiniškumą, laisvę. Tai tarsi alcheminė oazė, kurioje vyksta transformacijos, atradimai ir kuriama autentiška gyvenimo pusiausvyra.

Tavo tinklaraštis padalytas į šias skiltis: maistas, grožis, sveikata, minimalizmas, ekologija ir saviugda. Kuria tema įdomiausia, smagiausia rašyti?

Iš pradžių tinklaraštyje publikuodavau vegetariškų ir veganiškų valgių receptus. Vėliau ėmiau rašyti maisto ir kosmetikos produktų apžvalgas, apie minimalizmą, kalbinti ekologiškai gyvenančius žmones, dalytis asmeniniais patyrimais saviugdos kelyje. Grožio priemonių apžvalgos atvėrė galimybę bendradarbiauti su įvairiais prekių ženklais, tačiau ilgainiui tapo savotišku liūnu, mat, berašydama produktų apžvalgas, pamažu apleidau sau artimas minimalizmo ir ekologijos temas. Džiaugiuosi, kad praėjusieji metai padėjo susivokti, jog noriu daugiau dėmesio skirti būtent minimalizmui, ekologijai, saviugdai ir tvarumui.

Kas slepiasi po žodžiu „minimalizmas“? Kokių dalykų atsisakęs gali save vadinti minimalistinio gyvenimo būdo propaguotoju?

Manau, kad visuomenėje yra daug mitų, kurie iškreipia minimalizmo sampratą ir netgi nuo jo atgraso. Kai kam atrodo, jog, norint būti minimalistu, reikia gyventi būste baltomis sienomis ir turėti vos vieną kitą daiktą. Kitam minimalizmas gali atrodyti kaip gyvenimas nuolat save varžant – stipriai taupant, atsisakant patogumų, pramogų.

Man priimtinas minimalizmas be griežtų rėmų, o ta minimalisto etiketė visiškai nebūtina. Prijausti minimalizmui galima įvairiai, atsižvelgiant į savo gyvenimo būdą, poreikius, pomėgius. Žinoma, vienas iš tokios gyvensenos bruožų yra turėjimas tiek daiktų, kiek reikia, perteklinio apsikrovimo ir vartojimo vengimas.

Ne mažiau svarbu apsivalyti kibernetinę, mentalinę erdves. Neverta saugoti kompiuterio dokumentų, kurių nebenaudosime, nuotraukų, kurios galbūt kelia neigiamų prisiminimų arba yra beveik identiškos kitoms. Taip pat nereikia sandėliuoti dienoraščių, daugybės suvenyrų, kaupti senų prisiminimų, nuoskaudų. Pasilikime praeities tiek, kiek mums jos iš tikrųjų reikia, ir mokykimės paleisti tai, kas mus tempia žemyn ar atgal į praeitį. Mokykimės neapsikrauti vis iš naujo, stebėkime savo potraukius pirkti, vartoti, veikti. Daiktas po daikto, veikla po veiklos ir galime vėl grįžti į perteklinę būseną tiek daiktų, tiek veiklų ir prikauptų emocijų prasme. Kitaip sakant, sutelkime dėmesį į tai, kas mums svarbiausia, kad be reikalo neeikvotume energijos neesminiams dalykams, pavyzdžiui, tvarkydami, prižiūrėdami, taisydami ir pirkdami daiktus, kurių mums tiesiog nereikia. Čia labai tinka graži sąvoka „esencializmas“. Svarbu, kad mūsų gyvenimo pasirinkimai būtų paremti esminėmis vertybėmis ir gebėtume savo energiją, laiką skirti tam, kas artimiausia širdžiai.

Ar yra temų, kuriomis tinklaraštyje vengi kalbėti? Jei taip, kodėl?

Geras klausimas (šypsosi). Viena vertus, atrodo, kad nėra temų, kurių vengčiau. Tinklaraštyje netrūksta netgi asmeninio gyvenimo detalių, ypač dienoraščio įrašuose. Vis dėlto, gerai pagalvojusi, turiu pripažinti, kad rašydama tinklaraštį vengiu aršios kritikos. Jeigu man nepatiko kokia nors paslauga ar produktas, nepuolu žarstytis kritika – gaila tam laiko. Taip pat nemėgstu aršių diskusijų, tad, jeigu komentaruose bręsta karštos emocijos ir matau, jog skaitytojas atėjęs su išankstine kategoriška nuomone, stengiuosi į tai neįsivelti, nes ginčai mane išsunkia.

Koks yra Tavo santykis su skaitytojais? Ar sulauki grįžtamojo ryšio – klausimų, komentarų, žinučių socialiniuose tinkluose?

Didžioji dalis auditorijos yra tylūs stebėtojai, o likusioji dalis nevengia ir tiesioginio kontakto. Labai malonu, kai tinklaraštį skaitantys žmonės užduoda klausimų ar parašo, kad jiems pasirodė artimos mano mintys, kad jos įkvėpė ar padėjo sunkią akimirką. Tinklaraštis tampa tarsi tarpininku, kuris atnaujina senas pažintis ar užmezga naujų. Retkarčiais susitinku pabendrauti su žmonėmis, kurie patys parašo man arba kuriems parašau aš, ieškodama įdomių pašnekovų skilčiai „Svečiai“.

Tavo tinklaraštis gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Ko išmokai jį rašydama? Galbūt savyje atradai naujų savybių ar talentų?

Rašydama tinklaraštį supratau, jog esu daugialypis žmogus, kuriam rūpi skirti dėmesio visai saujai dalykų ir sunku susitelkti tik į vieną ar keletą. Kartais apmaudu, kad per beveik dešimtmetį taip ir neišplėtojau tinklaraščio iki didelio projekto, tačiau tokių ambicijų rimtai ir nepuoselėjau. Šiaip ar taip, „Žalia Gentis“ atlieka svarbų vaidmenį mano gyvenime. Tai tarsi bendravimo su įvairiais žmonėmis, tarp jų ir nepažįstamais, priemonė, taip pat vizitinė kortelė ieškant darbo, galiausiai – veidrodis, į kurį žiūrėdama lengviau suprantu, kur gyvenime noriu judėti toliau.

Dalį komunikacijos, susijusios su tinklaraščiu, vykdai feisbuko ir instagramo paskyrose. Kaip manai, ar socialiniai tinklai – pagalbos įrankis norint pasiekti potencialų skaitytoją, ar šiuolaikinės visuomenės brukama prievolė?

Tiesą sakant, kartais perbėga mintis: o kaipgi kūryba atrodytų be socialinių tinklų? Kas, jeigu liktų vien tik tinklaraštis ir galbūt naujienlaiškiai skaitytojams? Tokios mintys kyla ne atsitiktinai – socialiniai tinklai iš tiesų yra daugialypis reiškinys. Taip, juose galima rasti potencialių skaitytojų, bendraminčių ir pašnekovų, tačiau dalis turinio yra tiesiog įbrukama, pavyzdžiui, reklamos. Jau nekalbu apie tai, jog socialiniuose tinkluose labai daug netikrumo. Ir tai ne vien patobulinantys nuotraukų filtrai, suvaidinti gražūs gyvenimai, bet ir įvairūs žaidimai siekiant atsidurti ir išlikti dėmesio centre.

Nori būti matomas? Tuomet turi būti itin aktyvus, gausiai dalytis story įrašais, apklausomis, filmuota medžiaga, stebėti trend’us, pataikauti nuolat kintantiems algoritmams – kitaip būsi nustumtas į užribį, kur įrašai lieka beveik nematomi. Bepataikaujant galima ir pamiršti, kodėl išvis atsiradai socialiniuose tinkluose ir ką iš tikrųjų nori parodyti.

Dvejopas požiūris į socialinius tinklus dar labiau sustiprėjo pažiūrėjus dokumentinį filmą „The Social Dilemma“. Reikia daug sąmoningumo ir netgi valios, kad socialiniai tinklai tarnautų mums, o ne mes jiems.

Ne tik domiesi ekologija, bet ir propaguoji lėtąjį gyvenimo būdą, laikaisi tvaraus vartojimo principų. Papasakok apie tai išsamiau.

Mane iš tiesų žavi minimalizmas, ekologija, tvarumas ir lėtumas. Tačiau iš karto turiu pasakyti, kad tikrai nesu ekspertė – gyvenant skubančiame pasaulyje kai kurios vertybės gan lengvai slysta iš rankų. Kai pagauna inertiškas skubėjimas, nelieka lėtumo ir erdvės savistabai, žiūrėk, jau ir vartoji daugiau, nei reikia, ir pusiausvyros nebėra… Tačiau atkryčiai, ko gero, yra natūrali gyvenimo dalis, kaip sakoma, „du žingsniai į priekį, vienas – atgal“. Taigi, pajutus atkrytį, svarbiausia prisiversti ir stabtelti, sąmoningu žvilgsniu pažiūrėti į gyvenimo aplinkybes ir grąžinti į vietas prioritetus.

Esu tikra, kad tvarumas prasideda nuo pailsėjusio kūno ir psichikos, tad verta pradėti nuo miego – norint gyventi mažiau chaotišką gyvenimą svarbu pasirūpinti reguliariu ir pakankamu nakties poilsiu. Dienos metu naudinga skirti šiek tiek laiko sąmoningumo meditacijai – užsimerkus stebėti kvėpavimą ar be atvangos lekiančias mintis. Vos 20 minučių sąmoningo pabuvimo, t. y. tiesiog stebint save, o ne tapatinantis su mintimis ir kylančiomis emocijomis, suteikia daugiau stabilumo visai dienai ir yra indėlis į darnesnę ateitį.

Gali kilti klausimas – kuo čia dėtas miegas ir meditacija, jeigu kalbame apie tvarumą? Sakyčiau, kad rami vidinė būsena padeda siekti visapusio tvarumo, kuris apima ne tik vartojimo įpročius, bet ir santykį su savimi bei aplinka. Kai viduj ramu, lengviau gyventi mažiau skubant, labiau vertinant tai, ką turim, dažniau atsižvelgiant į kitų žmonių ir planetos gerovę.

Kalbant apie tvarumą per vartojimo prizmę, stengiuosi laikytis svarbiausių principų. Vienas iš jų – vengti vienkartinio plastiko naudojimo ir perteklinių pakuočių, taigi naudoju metalinę gertuvę, medžiaginius maišelius pirkiniams bei sveriamiems produktams, daugkartinį bambukinį šiaudelį ir pan. Tvarkydamasi būstą, nereikalingų daiktų stengiuosi neišmesti, juos padovanoju ar bent tinkamai išrūšiuoju. Prieš pirkdama naujus daiktus, įvertinu poreikį, kad tai nebūtų impulsyvus pirkimas. Pavyzdžiui, prieš įsigydama naują drabužį, užduodu sau klausimą: „Ar gailėsiuosi, jeigu šio drabužio nenusipirksiu?“ Šis paprastas klausimas padeda sutaupyti daug pinigų ir be reikalo nedidinti vartojimo, kurį, deja, itin skatina inercija, medijos ir trumparegiška ekonomika. Taip pat verta pasidomėti greitąja mada ir, esant poreikiui, pirkti drabužius iš kuistukų ar etiškai atsakingų gamintojų. Dažniausiai tvariau rinktis produktą, pagamintą ar užaugintą Lietuvoje arba gretimose šalyse, o ne kitame pasaulio gale: gaminius transportuojant iš tolimų šalių didinama anglies dioksido emisija.

Kaip manai, kokią įtaką gali padaryti vartotojiškumo mažinimas ilgalaikėje perspektyvoje? Ar per pastaruosius kelerius metus pastebėjai teigiamų šios srities pokyčių Lietuvoje?

Vartotojiškumo mažinimas ilgalaikėje perspektyvoje gali išgelbėti žmoniją. Skamba radikaliai, tačiau tokia tiesa. Klimato kaita vis labiau įsibėgėja, tačiau pasaulio valdžia tai ignoruoja, nes radikalūs sprendimai yra neparankūs nusistovėjusiam ekonomikos modeliui ir liguistam, vis dar auginamam vartotojiškumui. Mokslininkai jau kelis dešimtmečius kalba apie poreikį stipriai mažinti anglies dioksido emisiją, tačiau rimtos išvados nėra daromos. Galima pamanyti, kad pavojaus nėra – juk vis dar nieko blogo nenutiko. Vis dėlto tikrai nutiko ir kiekvieni uždelsti metai mus artina prie katastrofiškų padarinių, kai atgaliniai procesai jau bus nebeįmanomi. Nors tai skamba abstrakčiai, tačiau keliais sakiniais sudėtinga perteikti situaciją, kuri liečia grandinę dalykų: ilgėjančius ir ūmėjančius miškų gaisrų sezonus, žemės drebėjimus, uraganus, liūtis ir sausras, dirvos eroziją, derliaus mažėjimą, Pasaulinio vandenyno taršą, vandens lygio kilimą, tinkamų gyventi plotų mažėjimą ir netgi karus. Itin svarbu tai, kad procesai labai susiję ir dėl to vis labiau įsisiūbuoja. Pavyzdžiui, šylant planetai ir dėl to Arktyje tirpstant ledynams Žemės paviršius vis mažiau atspindi ir daugiau sugeria saulės spindulių, dėl to planeta šyla dar labiau, o vandenynai mažiau absorbuoja atmosferoje esančio anglies dioksido, tad temperatūra kyla toliau. Arkties įšale glūdi apie 1,8 trilijono tonų anglies dioksido, tad tirpdamas ir jis skleidžia anglies dioksidą… Kylant temperatūrai, sunkiau išgyventi augalams, pradeda nykti miškai, tad vėlgi mažėja galimybių absorbuoti anglies dioksidą ir paversti jį deguonimi. Ką tai reiškia? Kad planeta toliau šyla! 

Labai rekomenduočiau kiekvienam pasidomėti ekologijos ir klimato kaitos temomis, pavyzdžiui, perskaityti knygą „Negyvenama žemė“ ar „Tai viską keičia“. Ir nebijokite prisigąsdinti – juk būtent didėjantis visuomenės supratimas apie vykstančius procesus padeda skintis kelią link pozityvių pokyčių.

Ar nepasitaiko silpnumo akimirkų, kai atrodo, jog Tavo pastangų per mažai, kad pasaulis pasikeistų?

Aš žinau, jog mano pastangų neužteks tam, kad pasaulis pasikeistų. Net ir žinodama, kad mano indėlis visai menkutis, matau to prasmę – noriu man skirtą laiką Žemėje nugyventi mokydamasi visapusės darnos. Tvarumo įpročiai ilgainiui tampa sudedamąja jaukios kasdienybės dalimi. Man gera naudoti medžiaginius maišelius, gera pirkti kokybiškus daiktus, kuriuos norisi tausoti, kad jie džiugintų kuo ilgiau. Be to, kitaip gyventi jau nebegalėčiau, tai būtų tiesiog savęs apgaudinėjimas. Negaliu nusispjauti ir gyventi su nuostata „Po manęs – nors ir tvanas“.

Kaip atsigauni po neigiamų emocijų ar sudėtingų situacijų? Kas Tave įkvepia judėti pirmyn?

Pačiomis sunkiausiomis akimirkomis mintyse kartoju visiems žinomą banalią, bet teisingą frazę „Tai praeis“. Leidžiu sau išbūti su stipriomis emocijomis, išsiverkti ir išgedėti, kad galėčiau judėti toliau ir priimti tolesnius sprendimus nebevaldoma emocijų. Judėjimas toliau vyksta savaime, jeigu tik priimu savo judėjimo tempą, leidžiu pakankamai laiko gamtoje, sportuoju ir pati būnu savo palaikymo komanda. Kai išmokstame patys save palaikyti, atsitiesti po nemalonių patirčių gerokai lengviau. Be to, būdami palankūs sau, gebame pasirinkti atitinkamą aplinką, t. y. palaikančius, o ne žlugdančius žmones.

Esi dalyvavusi ne viename „Erasmus+“ projekte, susijusiame su ekologija. Kokios buvo Tavo veiklos, patirtys, įspūdžiai?

Į tarptautinius „Erasmus+“ projektus vykau norėdama pakeisti aplinką ir praplėsti akiratį. Turėjau galimybę susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis, sužinoti, kaip tas pačias ekologines problemas mato kitų šalių atstovai. Projektuose netrūko rimtų diskusijų ir užduočių, kurios vyko žaidimo forma. Socializuojantis, bendraujant širdžiai artimomis temomis, leidžiant laiką gamtos apsuptyje laikas skriete praskriejo ir iš abiejų projektų grįžau susimąsčiusi, įsikvėpusi veikti ir plėsti ekologijos žinias, dar labiau domėtis klimato kaita.

Galbūt atmintyje yra išlikusi kokia nors linksma istorija ar kuriozinė situacija, nutikusi projekto metu?

Tiesą sakant, sunku išskirti (šypsosi). Visos projektų dienos buvo pilnos juoko, kuriozinių situacijų. Kad ir pirmoji diena Rumunijoje. Kai paskirtas vairuotojas atvyko pasiimti lietuvių komandos iš oro uosto, susėdome į autobusiuką ir dardėjome, regis, apie septyniasdešimt kilometrų beveik vien žvyruotais keliais. Vairuotojas rūkė cigaretę po cigaretės, vairavo neprisisegęs saugos diržo, viršijo greitį, kivirčijosi su pravažiuojančių automobilių vairuotojais ir agresyviai manevravo, vis norėdamas ką nors aplenkti. Važiuodami tikrai nesijautėme saugiai, net kilo abejonių, ar mus apskritai veža į projektą (vairuotojas nekalbėjo anglų kalba, tad komunikacija buvo nelabai įmanoma).

Kita staigmena laukė jau atvykus – mūsų stovykla buvo dar neparuošta priimti svečių (keliavome apie parą, tad norėjosi kuo greičiau numigti) ir stūksojo vidury niekur. Tiesiog gūdžiame kaimelyje, kur net parduotuvės be iškabų (juk vietiniai žino, tai kam tos iškabos?), o gatvėmis vaikšto daugiausia naminiai paukščiai. Mintis apie būsimas dvi savaites šioje dykynėje rimtai gąsdino, tačiau, išsimiegojus, susipažinus su projekto vadovu ir kitomis komandomis, ūpas visiškai pasikeitė. Ta pati „vidury niekur“ vieta leido atitrūkti nuo įprasto ritmo, suteikė daug teigiamų emocijų, juoko, taip pat jėgų imtis gyvenimo pokyčių jau grįžus į Lietuvą.

Ar pasiilgsti kelionių? Galbūt pasvajoji apie kokią nors šalį, kurią norėtum aplankyti?

Labiau negu kelionių pasiilgstu šilto oro, kuris keliones palengvina. Esant šiltam orui, pakanka čiupti pledą, krepšį su užkandžiais ir leistis į iškylą – tai tampa maža kelione. Arba griebti palapinę ir leistis į miškus su nakvyne. Net ir išėjus tiesiog pasivaikščioti, šiltas oras leidžia gamta pasimėgauti gerokai ilgiau.

Kalbant apie tolimesnes keliones, sunku įvardyti tik vieną šalį, kurią norėčiau aplankyti. Man įdomus atrodo beveik visas pasaulis (šypsosi). Tiesa, vietoj kiekybės mieliau rinkčiausi kokybę, t. y. galimybę įsijausti į tam tikros vietovės gyvenimą, pabūti labiau gyventoja nei turiste. Lėtas keliavimas, kai nereikia skubėti nuo vieno turistinio taško iki kito, o galima tiesiog pusiau atsitiktinai tyrinėti vietovę, man gerokai patrauklesnis, neišvargina. Taip pat tvaresnis (sužinojusi keliavimo lėktuvu taršos mastą, į keliones žvelgiu jau kiek kitaip, ne taip lengvabūdiškai).

Esi gamtos vaikas. Papasakok, kaip atradai meilę miškams, pievoms ir kitiems gamtos klodams.

Daug kam atrodo, kad gamtos vaikas esu nuo vaikystės. Visgi ne – vaikystėje ypatingo ryšio su gamta nejutau, jį atradau tik perkopusi dvidešimtmetį ir nuo to laiko ryšys stiprėja. Leisdama laiką gamtoje, ėmiau justi vis didesnį kontrastą tarp miesto diktuojamo tempo, keliamo streso, triukšmo ir miško ramybės, užliejančios sudirgusį protą bei kūną. Esu itin jautrus žmogus ir miestų betono džiunglėse dažnai perdegu, tad gamta man tiesiog būtina.

Pamenu, kai sakydavau, kad įsivaizduoju save mieste iki trisdešimties, o vėliau norėčiau gyventi periferijoje, arčiau gamtos. Įdomu tai, kad, artėjant trisdešimt pirmajam gimtadieniui, gyvenimo tėkmė pasisuko taip, jog visus savaitgalius ėmiau leisti Aukštaitijos miškuose, o prasidėjus antrajai pandemijos bangai apsigyvenau mažame, gamtos apsuptame miestelyje. Galbūt taip išsipildė mano įsivaizdavimas?

Ką galėtum patarti žmogui, kuris žengia pirmuosius žingsnius ekologijos ir tvaraus vartojimo link?

Patariu sukurti pokyčiui erdvės, neskubėti ir būti sau bei aplinkiniams atlaidiems. Jaukinantis bet kokias naujoves prireikia daug energijos. Žingsnis po žingsnio galime formuotis vis naujų tvarių įpročių, sąmoningiau rinktis pirkinius ir kt. Rūšiuokite atliekas, venkite naudoti vienkartinį plastiką, naudokite daugkartinius maišelius bei tarą, dovanokite, mainykite nereikalingus daiktus, prisijunkite prie tvaraus vartojimo bendruomenių, pavyzdžiui, feisbuko grupės „Zero Waste Lietuva“.

Nuolat plėskite savo žinių bagažą ir juo draugiškai dalykitės su aplinkiniais. Svarbu neperlenkti lazdos, t. y. besijaukindami tvaresnius įpročius, dėl jų nesugadinkite santykių su artimais žmonėmis. Stenkitės edukuoti ir siūlyti tvaresnes alternatyvas, tačiau būkite kantrūs ir geranoriški.

Irminos įžvalgas ekologijos, minimalizmo, saviugdos ir kitomis temomis, natūralių grožio priemonių apžvalgas, receptus bei asmenines patirtis galite rasti jos tinklaraštyje www.zaliagentis.lt arba „Instagramo“ paskyroje @green.tribe

Laura Šakirovaitė

Nuotraukos iš Irminos asmeninio archyvo

Interviu publikuotas el. žurnale LIETUVĖ (Nr. 11, 2021):

https://issuu.com/lietuve/docs/zurnalaslietuve2021

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top