„Mus supa toks nuostabus pasaulis, ir norisi apie jį pasakoti mažiesiems keliautojams“, – sako išskirtinį projektą „Laiškai nuo Patriko“ sukūrusi kelionių entuziastė ir tinklaraštininkė Vaiva Bukelskytė. Laimę Azijoje atradusi moteris popieriniuose laiškuose su vaikais dalijasi įvairiausių kraštų įdomybėmis, pasakomis ir taip prisideda prie smalsių, pozityviai mąstančių asmenybių ugdymo.
Vaiva, kokie tikslai Jus nuvedė į Kiniją, Pekiną?
Tai buvo gana netikėtas sprendimas. Tuo metu dirbau mėgstamą darbą valstybės įstaigoje Vilniuje, turėjau draugų, lyg ir viskas buvo gerai. Tačiau vieną dieną supratau, kad ne visai gerai. Buvo tekę ne kartą lankytis Kinijoje ir per vieną komandiruotę supratau, kad noriu ten gyventi. Komandiruotės metu susipažinau su vienos Pekino kelionių agentūros savininke, sutarėme dėl darbo pokalbio. Grįžau į Lietuvą nusiteikusi kraustytis. Po savaitės vėl išskridau į Kiniją su bilietu į vieną pusę ir užsisakiusi tris nakvynes viešbutyje.
Reikėjo greitai suktis. Pirmąjį vakarą su nekilnojamojo turto agente apžiūrėjau nuomojamus butus ir dalyvavau „Internations“ renginyje. Jis skirtas Pekine gyvenantiems užsieniečiams, bet jame dalyvauja ir patys kinai. Ten susipažinau su Pekino valstybines mokyklas kuruojančios įstaigos direktore. Ji man pasiūlė anglų kalbos mokytojos darbą valstybinėje mokykloje. Buvau baigusi universitetą Didžiojoje Britanijoje ir jiems tiko, kad anglų kalba man nėra gimtoji. Kitą dieną darbo pokalbis su kelionių agentūros savininke taip pat praėjo puikiai, buvau įdarbinta puse etato.
Tada man tikrai pasisekė: per porą dienų gavau du darbus ir už gerą kainą išsinuomojau butą labai patogioje vietoje. Po savaitės susipažinau su savo kinų kalbos mokytoju (su juo bendraujame iki šiol), o po dar trijų savaičių – su savo būsimu vyru.
Ar kada pagalvojote, kad ši išvyka pakeis Jūsų gyvenimą ir Lietuva taps atostogų šalimi?
Skrisdama į Pekiną su bilietu į vieną pusę nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad jei sėkmingai ten įsikursiu, pabūsiu metus ir grįšiu į Lietuvą. Bet Kinija priėmė šilčiau, nei tikėjausi. Be to, viename iš renginių susipažinau su savo būsimu vyru prancūzu. Jis į Pekiną buvo atvykęs dirbti tarptautinėje kompanijoje pagal trejų metų sutartį. Taigi likimas viską sudėliojo savaip. Likau Azijoje. Pagyvenę Kinijoje persikraustėme į Singapūrą, o dabar kelsimės į Indiją.
Rodos, per tuos kelerius metus neblogai pažinote Kiniją – netgi parašėte ir išleidote knygą. Kokios šios šalies paslaptys Jums atsivėrė?
Išvykdama gyventi į Kiniją žinojau, ko tikėtis, nes buvau daug keliavusi po visą šalį. Tačiau, žinoma, čia nuolatos gyvendama ir kiekvieną dieną susidurdama su įvairiomis, dažnai dėl kalbos kylančiomis komiškomis situacijomis, pamačiau tikrąjį Kinijos veidą. Atvykėliai dažnai sako, kad čia jaučiasi kaip svetimšaliai ar pašaliniai, bet aš jaučiuosi sava.
Galbūt reikia peržengti kokius nors barjerus (ne vien kalbinius) kuriant santykius su kinais?
Turėjau daug draugų, kolegų ir mokinių kinų, pamačiau, kokie didžiuliai tarp mūsų kultūriniai skirtumai. Knygoje „Uždraustosios Kinijos paslaptys“ net paskyriau skyrių tiems skirtumams apžvelgti. Tad besidomintiems Kinija ir jos kultūra rekomenduoju perskaityti.
Kaip jau užsiminėte, po trejų Kinijoje praleistų metų su šeima persikėlėte į Singapūrą. Kas Jums čia pasirodė (ne)patrauklu?
Singapūras yra tiesiog ideali vieta šeimoms su mažais vaikais. Teigiamus jo bruožus galėčiau vardyti visą dieną. Tačiau labiausiai vertinu saugumą. Ten esi saugus bet kuriuo paros metu. Vaikščiodama po parduotuves daug kartų esu palikusi telefoną matomoje vietoje, krepšius su nešiojamuoju kompiuteriu ir niekada net nekilo mintis, kad kažkas gali tuos daiktus pasisavinti. Kavinėse, einant į tualetą ar pakalbėti į lauką, kompiuteriai, kiti asmeniniai daiktai lieka ant stalelių ir niekur nedingsta.
Įsiminė pokalbis su mūsų naujųjų namų Singapūre apsaugininku. Gyvename labai gražioje vietoje prie Marinos įlankos (Marina Bay). Dėl laiko skirtumo tuo metu vienų metukų Tėja niekaip negalėjo užmigti. Ji lengviau užmigdavo vežimėlyje, tad maniau, kad pasivaikščiojimas padės. Buvo pirma valanda nakties. Pamačiau apytuštę gatvę ir tamsą. Žinojau, kad Singapūre yra saugu, bet dėl visa ko paklausiau apsaugininko: „Singapūre juk saugu vienai, ar ne?“ Jis sutrikęs žiūrėjo į mane kelias sekundes ir tada džiugiai pareiškė: „O taip, ponia, lietus jau baigėsi, galite drąsiai eiti…“
Vienintelis dalykas, kuris man čia nepatinka, – tai dideli skraidantys tarakonai.
Singapūras apibūdinamas kaip viena moderniausių pasaulio vietų. Sakoma, kad jis gali būti vadinamas ateities valstybe-miestu. Papasakokite apie jo moderniąją pusę – kas galėtų pasirodyti neįprasta lietuvių keliautojams?
Man gana sunku atsakyti į šį klausimą, nes per kelerius metus Singapūre viskas pasidarė įprasta. Iš tiesų jis labai modernus. Ypač gerai išvystyta transporto infrastruktūra. Metro traukiniai ir platformos modernūs, nepriekaištingai prižiūrėti ir išblizginti. Iš pradžių pasirodė juokinga, kad už nusižengimus traukiniuose skiriamos didelės baudos. Juose negalima gerti ir valgyti, taip pat negalima vežtis durijų. Šis vaisius be galo skanus, bet neapsakomai dvokia. Sakoma, kad kvapas blogesnis nei mėnesį neskalbtų kojinių, bet kadangi tokių neteko uostyti, tai negaliu to patvirtinti ar paneigti. Kad ir kaip būtų, rekomenduoju jo paragauti, bet geriau valgant nekvėpuoti pro nosį.
Marinos įlankoje prie ikoniškojo „Marina Bay Sands“ viešbučio su laivu ant trijų bokštų, kuriuos jungia baseinas, kiekvieną vakarą vyksta lazerių šou. Muzikos, vandens ir lazerių pasirodymas nepalieka abejingų.
Būtina aplankyti ir Cloud Forest – gigantišką kupolą, kuriame yra krioklys. Tai aukščiausias pasaulyje krioklys, esantis pastate. Nuo pat viršūnės jį supa takai pėstiesiems, tad aukštai virš žemės einant per miglą, kurią sukelia krioklio vanduo, susidaro įspūdis, kad vaikštai per debesis.
Kokiems turistams Singapūras būtų tobula kelionių kryptis?
Myliu Singapūrą. Tai absoliučiai visiems tobula kelionių kryptis. Didžiausia turistų daroma klaida – skristi į kurią nors Pietryčių Azijos šalį ir užsukti į Singapūrą vienai ar dviem naktims. Čia tiek daug verta pamatyti, paragauti ir nuveikti. Jau nesuskaičiuočiau, kiek kartų esu girdėjusi keliautojus apgailestaujant, kad Singapūrui skyrė tik porą dienų.
Vykstantiems į Singapūrą, ypač su vaikais, rekomenduoju pasiskaityti mano tinklaraštį (anglų kalba) „Raising Little Travellers“. Čia dalijuosi patarimais, kokias vietas aplankyti Singapūre. Trumpesnes apžvalgų versijas keliu ir į instagramo paskyrą @raising_little_travellers. Tačiau jau labai greitai iščiustyto Singapūro nuotraukas joje pakeis šurmulingų Delio gatvių su klajojančiomis karvėmis ir kitokie indiško gyvenimo vaizdai.
Tikriausiai teko išmaišyti nemažai Azijos? Kurią šalį rekomenduotumėte pirmajai pažinčiai su šia pasaulio dalimi?
Be galo mėgstu keliauti, ypač po Aziją. Esu buvusi beveik visose jos šalyse. Kai kuriose apsistodavau ilgesnį laiką, o Singapūre ir Kinijoje gyvenau po kelerius metus. Manau, kad pirmą kartą atvykusius į Aziją Kinijoje ištiktų didžiausias kultūrinis šokas. Pažįstu žmonių, kurie per dvi kelionės savaites dėl streso numetė dešimt kilogramų. Kai gyvenau ir mokiausi kinų kalbos Šanchajuje, kelios merginos iš JAV verkė, kaip norėjo namo, nes viskas ten buvo „labai keista“. Prisijaukinus Kiniją, manau, niekas labai stipriai nebenustebins.
Prisibijant kultūrinio šoko (nors šiaip, manau, tai labai naudinga patirti), geriausia rinktis Singapūrą, Taivaną, Honkongą. Singapūras iš kitų Azijos šalių išsiskiria modernumu ir civilizuotumu. Jame tvarkinga, saugu ir kalbama angliškai.
Kodėl ėmėtės rašyti tinklaraštį apie keliones su vaiku?
Niekada neplanavau rašyti tinklaraščio. Kai paaugo Tėja ir jau gyvenome Singapūre, internete ieškodavau vietų, kuriose smagu lankytis su vaikais. Manau, aplankėme visas įmanomas vietas. Iš pradžių susikūriau paskyrą instagrame, bet kadangi Singapūre labai daug įdomybių, o dar prisidėjo kelionės į kitas šalis, reikėjo daugiau vietos viskam aprašyti. Dėl koronaviruso ir naujo mano projekto suretėjo įrašų dažnis. Tačiau planuoju toliau rašyti ir dalytis informacija apie smagias vietas, veiklas vaikams įvairiose šalyse. Artimiausiu metu – Indijoje ir Maldyvuose. Maldyvai – ne visai vaikams skirta vieta, bet, manau, rasime įdomių veiklų ir ten.
Ar sunku adaptuotis vis kitoje kultūroje?
Man adaptuotis skirtingose kultūrose visiškai nesunku ir netgi labai patinka. Daugiau užtrunka, kol susirandu mėgstamas maisto prekių parduotuves, parkus, sporto klubą ar kavines. Singapūre daug laiko skyriau vaikų darželiui išrinkti. Apsilankėme gal dvidešimtyje skirtingų vietų. Buvome labai patenkinti pasirinkimu.
Sukūrėte projektą vaikams „Laiškai nuo Patriko“. Kaip kilo ši idėja?
Kai buvau vienuolikmetė, nebuvo jokių socialinių tinklų, tad turėjau daug susirašinėjimo draugų iš įvairiausių kraštų. Rašydavome vieni kitiems laiškus, siųsdavome pašto ženklus ir visokias smulkmenas iš savo šalių. Pamenu, kaip laukdavau, tikrindavau pašto dėžutę, kiek džiaugsmo būdavo gavus sau adresuotą laišką.
Šiais laikais pašto dėžutėse randu nebent sąskaitas ir reklaminių brošiūrų. Norėjau savo dukrai suteikti džiaugsmą, kokį vaikystėje patirdavau pati, tad parašiau kelis jai adresuotus laiškus nuo pašto balandžio Patriko. Ji šokinėjo iš džiaugsmo ir klausinėjo, kada vėl parašys Patrikas. Pagalvojau, kad galėčiau tokius laiškus siųsti ir kitiems vaikams.
Vystant šią idėją didžiausia patarėja ir vertintoja yra Tėja. Pašto balandis Patrikas skraido per visą pasaulį ir kiekvieną savaitę paprastu paštu siunčia spalvingus laiškus trejų–devynerių metų vaikams. Iš pradžių laiškus rašiau tik lietuviškai. Pajutusi didelį kitų tėvelių susidomėjimą, sulaukusi gražių atsiliepimų, sukūriau ir anglišką laiškų versiją. Artimiausiu metu laiškus nuo magiškojo paukščio pasiūlysime ir rusų bei prancūzų kalbomis.
Manau, kad laiškus lietuvių kalba yra labai smagu gauti ne tik vaikams Lietuvoje, bet ir gyvenantiems užsienyje. Yra vaikų, gyvenančių Lietuvoje ir gaunančių angliškus laiškus. Tai tobulas būdas vaikams „nesimokant“ išmokti užsienio kalbą. Laiškus nuo Patriko norima kalba galima užsisakyti interneto svetainėje Laiskainuopatriko.lt.
Ko vaikus moko šie laiškai?
Mus supa toks nuostabus pasaulis, ir norisi apie jį pasakoti mažiesiems keliautojams. Dėl šios priežasties pašto balandis Patrikas kiekvieną savaitę siunčia laiškus vis iš naujos šalies. Juose vaikams nuotaikingai pasakoja apie to krašto įdomybes, žmones, kultūrą, kalbą, gyvūnus, lankytinas vietas, istoriją ir panašiai.
Kadangi pati esu aplankiusi labai daug šalių, rašau ir iš asmeninės patirties. Kai pats esi ten buvęs, lengviau atsirinkti įdomią informaciją. Pirmasis laiškas vaikus pasiekia iš Australijos. Su juo Patrikas siunčia ir vaikišką pasaulio žemėlapį. Visuose laiškuose vaikai randa ir su savaitės šalimi susijusių lipdukų.
Manau, kad labai svarbu nuo mažų dienų ugdyti pozityvų mąstymą. Mes su Tėja po vakaro pasakos prieš miegą kartojame pozityvius teiginius. Mano nuomone, jie daro labai didelę teigiamą įtaką. Visuose laiškuose vaikams Patrikas taip pat siunčia pozityvų mąstymą skatinančias korteles su teiginiais, kuriuos galima sau dažnai kartoti.
Ar pasakas, iliustracijas kuriate pati?
Kadangi tenka labai daug keliauti, kartu su kelionių prisiminimais kolekcionuoju ir pasakas. Turiu užrašinę, prirašytą pasakų ir padavimų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kolekcionuoti juos pradėjau prieš beveik dešimt metų, kai pėsčiomis kirtau Vietnamo ir Kinijos sieną. Ėjau su grupe skirtingų tautybių žmonių, pradėjome kalbėti apie savo šalių pasakas. Buvo be galo įdomu jų klausytis. Nuo tada vis paprašau lankomos šalies gyventojų papasakoti kokią įdomią pasaką ar padavimą ir užsirašau.
Pastebėjau, kad dažnai pasakose yra daug žiaurumų. Atrinkau gražias ir pamokančias. Kiekvieną savaitę kartu su laiškais Patrikas siunčia ir tos šalies pasakų ar padavimų. Tokiu būdu vaikai išsamiai supažindinami su vis nauja šalimi. Vyresnieji jas gali skaityti patys, mažyliams jas skaito tėveliai. Visoms pasakoms sukurtos mielos iliustracijos. Jas galima ir patiems nuspalvinti, nes Patrikas įdeda ir nespalvotas iliustracijų versijas.
Iliustracijų nekuriu, nes visiškai nemoku piešti. Turiu tris iliustratores, kurios nuostabiai piešia ir perteikia pasakų emocijas. Jos gyvena Meksikoje, Ukrainoje ir Indonezijoje. Aptariame, kas turėtų būti pavaizduota, o jos įgyvendina mano vizijas. Esu labai patenkinta rezultatu.
Šiemet persikelsite į Indiją. Ko tikitės iš šios šalies?
Taip, kraustomės iš Singapūro į Indiją. Šios šalys be galo skirtingos. Čia labai tinka lietuviškas posakis „Kaip diena ir naktis“. Indijoje esu buvusi kelis kartus, pastarąjį – 2011-aisiais, tad, manau, bus daug kas pasikeitę. Kelionės po Indiją man be galo patiko, tai neįtikėtinai įdomi šalis, turinti turtingą istoriją, paveldą, kultūrą. Žinoma, planų ten gyventi ilgesnį laiką niekada neturėjau. Vykstame dėl mano vyro darbo. Sutartis Singapūre baigiasi, prasideda nauji projektai Indijoje, tad gyvensime Delyje. Laiškai nuo Patriko vaikus nuo kovo pabaigos pasieks jau su Indijos pašto ženklais.
Nežinau, ko tikėtis, bet žinau, kad kultūrinio šoko nepatirsime. Indiškas maistas man labai skanus, Singapūre dažnai valgome indiškus patiekalus, tad dėl virtuvės džiaugiuosi. Žinoma, labai liūdna dėl oro taršos. Ypač pasiilgsiu saugumo jausmo, prie kurio pripratau Singapūre.
Indijoje visiškai įprasta turėti pagalbininkų ir auklių. Pekine ir Singapūre samdėme namų valytojas, kurios ateidavo kartą ar du per savaitę. O čia kiekvieną dieną aptarnaus keletas žmonių – bus neįprasta, keista. Jau vyko darbo pokalbiai su virtuvės šefu, aukle, tvarkytoja ir vairuotoju.
Galbūt po aštuonerių metų, praleistų Azijoje, ilgitės Europos, Lietuvos?
Žinoma, labai mylime Lietuvą. Nors mano vyras prancūzas, jam mano šalyje labai patinka. Net ir per žiemos šalčius. Galvojame kažkada kraustytis gyventi į Lietuvą. Kai atvykstame ilgesniam laikui, Tėja lanko darželį Vilniuje. Džiaugiuosi, kad ji čia turi draugų ir puikiai kalba lietuviškai.
Inga Nanartonytė
Vaivos Bukelskytės nuotraukos
Interviu publikuotas el. žurnale LIETUVĖ (Nr. 11, 2021):