Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos energetikos sistema iš esmės transformavosi: nuo vietinių mažų tarpukario elektrinių iki šiuolaikinės sistemos, sinchronizuotos su Europos tinklais. Istoriniai duomenys, kaupiami KTU LiDA archyve, leidžia sekti dekarbonizacijos ir energetikos nepriklausomybės raidą nuo 1913 m. iki šiandien.
Svarbiausias šiuolaikinis lūžis — sinchronizacija su Europos tinklais
Reikšmingas įvykis — Lietuvos atjungimas nuo BRELL žiedo ir sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros tinklais: tinklai buvo atjungti vasario 8 d., o jau kitą dieną valstybė prijungta prie Europos sistemos. Tai žymi strateginę politinę ir techninę pažangą link energetinės nepriklausomybės.
Strateginiai tikslai ir teisėkūra
LR Seimas patvirtino „Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją“ (2024-06-27), kurioje numatoma, kad iki apie 2050 m. Lietuva turėtų gaminti reikalingą energiją klimatui neutraliu būdu ir tapti net energijos eksportuotoja. Ši strategija nubrėžia ilgalaikes gaires ir prioritetus.
Pereinamasis planas: atsinaujinantys ištekliai ir laikotarpio tikslai
Numatyti tarpsniai: 2030 m. – atsinaujinančių išteklių dalis turi pasiekti ~55 % bendro galutinio energijos suvartojimo; 2040 m. – ~85 %; 2050 m. – ~95 %. Daugiausia elektros energijos turėtų būti gaminama iš vėjo ir saulės. Šie tikslai rodo aiškų prioritetą decentralizuotai ir atsinaujinančiai gamybai.
Energetinis atsparumas ir prognozės dėl vartojimo
Prognozuojama, kad iki 2050 m. elektros vartojimas išaugs daugiau nei 6 kartus — nuo dabartinių maždaug 12 mlrd. kWh per metus iki prognozuojamų ~74 mlrd. kWh. Tai reiškia, jog, siekiant ne tik patenkinti vidaus poreikius, bet ir eksportuoti, reikės žymiai padidinti vietinę energijos gamybą ir infrastruktūrą.
Techninės ir socialinės iššūkio pusės — „energetikos trilema“
KTU mokslininkai pabrėžia „energetikos trilemos“ problemą: reikia suderinti (1) energetinį saugumą geopolitinio nestabilumo sąlygomis, (2) ES tikslo — dekarbonizuoti ekonomiką iki 2050 m., ir (3) socialinių-ekonominių padarinių valdymą (pvz., gyvenimo išlaidų augimas). Spartus perėjimas prie atsinaujinančių šaltinių gali sukelti trumpalaikių saugumo ir reguliavimo iššūkių.
Sprendimų kryptys: technologijos, skaitmenizacija ir socialinės inovacijos
Sprendimai apima: energijos kaupimą ir valdymą, lankstų vartojimą, tinklų ir tarpsisteminių jungčių stiprinimą, bei inovacijas (kuriant klimatui neutralius technologinius sprendimus). KTU dalyvauja tarptautiniuose projektuose (pvz., „DeCrises“, Horizon Europe), kurie tiria, kaip socialinės inovacijos ir skaitmenizacija Baltijos regione gali palengvinti socialiai teisingą energetinį perėjimą.
Gaminantis vartotojas (prosumer) ir decentralizacija
Augant individualių gaminančių vartotojų skaičiui (namų ūkiams su saulės moduliais), siūlomi modeliai su skaitmeniniais platformų sprendimais, leidžiančiais tarpusavio energijos dalijimąsi (pvz., perteklinę saulės energiją parduoti kaimynams). Tokios sistemos gali demokratizuoti energijos paskirstymą, mažinti didžiųjų energetikos žaidėjų dominavimą ir didinti tinklo stabilumą.
Istorinės refleksijos ir ištekliai
LiDA archyvas, remdamasis istoriniais duomenimis (pvz., anglies, naftos importu ir durpių gavyba), leidžia suprasti, kaip anksčiau iškastinis kuras formavo šalies energetiką ir kodėl dekarbonizacija yra strateginis tikslas. Taip pat akcentuojama, kad Lietuva natūraliai turi ribotą iškastinių angliavandenilių bazių — tai sudaro prielaidą sėkmingam perėjimui prie atsinaujinančių šaltinių.
Pagrindinės rizikos ir socialiniai barjerai
Nurodomi keli rizikos veiksniai: oro taršą keliantis biomasės naudojimas, koordinacijos stoka energetikos politikoje, socialiniai ir kultūriniai barjerai, kurie gali sulėtinti technologijų diegimą bei priėmimą visuomenėje. Todėl kartu su techninėmis priemonėmis būtini ir socialiniai sprendimai (edukacija, skaidrūs finansavimo mechanizmai, kompensacijos pažeidžiamiems gyventojams).