Prieš 16 metų išvykdama į Jungtinę Karalystę Ieva Kuniskis tikėjosi pasisemti naujų potyrių ir sugrįžusi kibti į architektūros studijas, tačiau ne tik pamilo Londoną, bet ir netikėtai atrado choreografės gyslelę. Šiandien ji – šešių fizinio teatro spektaklių, dviejų trumpametražių šokio filmų autorė. Jai atsiveria garsių šiuolaikinio šokio festivalių durys ir Anglijos bei Lietuvos meno gerbėjų širdys.
Juditos Kuniskytės nuotrauka 
Suzanne Nolan nuotrauka
Nesuplanuota karjera
I. Kuniskis pasakoja, kad į Angliją ją atvedė azartas, noras visko paragauti. Pajutusi, kad šios šalies gyvenimo ritmas jai tinka, pasiliko. Iš pradžių baigė grafinio dizaino ir fotografijos studijas, vėliau neplanuotai pasuko kita meno linkme. Šiandien fotografo asistento ir retušuotojo darbą ji derina su choreografine veikla. Lietuvė džiaugiasi, kad dabar šokiui gali skirti daugiausia dėmesio.
Ieva, gyvendama Lietuvoje, niekada neturėjo minčių nei tapti šokėja profesionale, nei tuo labiau dirbti choreografe. Šiuolaikinis šokis, kurį atrado paauglystėje, jai buvo tiesiog malonumas. Anglijoje, dirbdama fotografijos studijoje, ėmė laisvalaikiu lankyti šiuolaikinio šokio pamokas. Po vienos jų susimąstė: „Kodėl nepradėjus studijuoti šokio?“ Apsispręsti nebuvo sunku.
Ruošdamasi studijoms Ieva stengėsi lankyti kuo daugiau įvairių šokių, tarp jų ir baleto, pamokų. „Buvo keista šokti su septynmetėmis mergaitėmis. Jos girdavo, kad man puikiai sekasi“, – juokdamasi prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Po dvejų metų intensyvaus ruošimosi lietuvė Middlesex universitete pradėjo šiuolaikinio šokio studijas. „Man akys atsivėrė, kiek daug ši meno rūšis apima: istoriją, visuomenės kontekstą, fizioterapiją, komunikaciją“, – sako Ieva.
Ji prisipažįsta net ir pirmaisiais studijų metais nežinojusi, kokios karjeros gali tikėtis šokio srityje. „Tada, kaip ir dauguma, maniau, kad jeigu nešokai nuo trejų metų, tai geru šokėju netapsi. Reikėjo gerokai aplaužyti savo išankstines nuostatas, stereotipus“, – atvirauja pašnekovė.
Baigusi studijas I. Kuniskis šoko keliuose spektakliuose, tačiau intensyviai į šokėjų atrankas nevaikščiojo, ją iškart patraukė choreografija. 2011-aisiais ji pradėjo savo kūrybinį kelią. Pirmasis Ievos spektaklis „Gone To Get Milk“ (liet. „Išėjo pieno“) sulaukė didelės sėkmės. 2013-aisias ji, kaip choreografė, su šiuo projektu debiutavo Londono šiuolaikinio šokio festivalyje „Resolution!“, kuris tapo tramplinu į karjerą daugybei dabartinių šiuolaikinės choreografijos žvaigždžių. Šis lietuvės spektaklis parodytas nemažai teatrų Anglijoje, taip pat jį išvydo Lietuvos, Austrijos žiūrovai.
Kasdienėse situacijose – rimtos temos
Ievos spektaklių dėmesio centre – paprasti, kasdieniai žmonių gyvenimo įvykiai, jų bendravimas. Ji itin domisi socialine psichologija, kelia klausimą, kaip žmogui atrasti, išlaikyti savo individualumą ir kartu jaustis gerai visuomenėje. „Neieškau globalių temų, stebiu ir analizuoju tai, kas vyksta kasdienybėje, kas veikia mūsų asmenybes“, – pabrėžia choreografė.
Naujausiame savo spektaklyje „They Live Next Door“ (liet. „Jie gyvena šalia“) I. Kuniskis nagrinėja tarpasmeninius santykius, bendravimo kliūtis, pasakoja apie tai, kaip stereotipai, etikečių klijavimas, išankstinės nuostatos paveikia mus, mūsų gebėjimą bendrauti, surasti ryšį su savo artimaisiais, aplinka.
Minėtas temas Ieva atskleidžia per asmeninę dviejų vyresnio amžiaus vyrų santykių istoriją. Jai įdomu, kaip vyriškosios giminės atstovus paveikia socialinės etiketės, mačizmo kultas. „Anglijoje savižudybė yra viena dažniausių jaunesnių nei 40 metų vyrų mirties priežasčių. Kodėl? Galbūt įtampa, spaudimas, visuomenės lūkesčiai vyrus priveda prie tokio nevilties taško?“ – svarsto rimtas temas gvildenanti kūrėja.
Ieva savo kūryboje daug kalba apie išankstines nuostatas. Jas stengiasi griauti ir rinkdamasi spektaklių šokėjus, kurdama personažus. „Esame įpratę šokio scenoje matyti jaunus, virtuoziškus tam tikro tipo vyrus, o šis vyresnių šokėjų duetas atskleidžia kitą – švelniąją – vyrų bendravimo pusę“, – pabrėžia ji.
Rugpjūčio pabaigoje prasidėjusios šio spektaklio gastrolės Jungtinėje Karalystėje truks iki 2019-ųjų kovo pabaigos. Lietuvės kurtą pasirodymą išvydo arba dar išvys Londono, Bornmuto, Halifakso (kovo 14 d.), Kolčesterio (kovo 20 d.), Svindono (kovo 22 d.) miestų gyventojai. Daugiau apie pasirodymus Ieva skelbia savo interneto svetainėje ievakuniskis.com.
Juditos Kuniskytės nuotrauka
Ilgas kūrybos procesas
Statyti naują spektaklį, kurio idėją vysto jau dvejus metus, Ieva ketina kitąmet. Ji analizuos, kas nutinka šeimoje, artimų žmonių grupėje, kai kuris nors suserga rimta liga.
„Dėmesys bus nukreiptas ne į ligonį, o į aplinkinius, nagrinėsiu, kaip artimojo liga paveikia žmonių santykius, – naują sumanymą pristato choreografė ir atskleidžia daugiau detalių: – Spektaklis vadinsis „Pusryčiai“, veiksmas vyks aplink pusryčių stalą, žiūrovai stebės, kas vyksta kasdieną, kaip keičiasi žmonių santykiai, jų emocinę kelionę. Retai kada viskas būna tik juoda arba balta, todėl ir šiame spektaklyje bus visokių spalvų.“
Pasak Ievos, spektaklio kūrimas reikalauja ilgų apmąstymų, tyrinėjimų, stebėjimų. Kartais nuo idėjos gimimo iki jos perteikimo scenoje praeina net ketveri metai.
Ši veikla moterį be galo įkvepia, skatina pažinti įvairių socialinių grupių žmones. Pavyzdžiui, prieš kurdama spektaklio „Pusryčiai“ scenarijų ji ketina bendrauti su paramos grupėmis žmonėms, kurių šeimos nariai serga demencija, Parkinsono, Alcheimerio ligomis.
Rinkdamasi šokėjus savo spektakliams Ieva ieško individualybių, turinčių kažką unikalaus, įdomaus, – vien tobulos šokio technikos nepakanka. „Ieškau charizmatiškų asmenybių, turinčių aktorinių sugebėjimų. Kadangi kuriu tam tikrus personažus, man svarbu, kad žmogus patrauktų mane kaip žiūrovę, – pabrėžia choreografė. – Žinoma, stengiuosi vadovautis ne vien nuojauta, apgalvoti, ką noriu vizualiai parodyti, koks spektaklio tikslas, koks žmogus gali scenoje atspindėti tam tikrą bendruomenę.“
Atrado profesinę vietą Lietuvoje
Šokio menas leido Ievai atrasti savo profesinę vietą tėvynėje, užmegzti ryšį su jos meno bendruomene. Ji ne kartą pristatė savo spektaklius Lietuvoje, o šiemet Vilniuje ėmėsi išskirtinio projekto.
„Anglijoje dirbu su vyresnio amžiaus šokėjais. Tuo iš pradžių susidomėjo „The Mill Arts Centre“ teatras Jungtinėje Karalystėje. Jis užsakė pastatyti spektaklį savo penkiasdešimtmetį perkopusių šokėjų trupei „Remarkable Dance Company“. Apie šį projektą sužinojo „Kultūros nakties“ organizatoriai Lietuvoje ir pakvietė sukurti panašų spektaklį Vilniuje“, – šią vasarą įgyvendinto projekto „Pakartot“ priešistorę atskleidžia Ieva.
Pasak pašnekovės, projektas pavyko puikiai: sulaukta didelio vyresnių moterų susidomėjimo, netgi niekada šiuolaikinio šokio meno neragavusios dalyvės su užduotimi susidorojo puikiai.
„Šis spektaklis buvo nuostabus išankstinių nuostatų, stereotipų laužymo pavyzdys. Susirinko daugybė žiūrovų, žmonės stebėjosi, žavėjosi, kad penkiasdešimtmetės ir vyresnės moterys taip drąsiai lipa į sceną šokti. Ir tai atlieka gražiai! – džiaugsmo neslepia pašnekovė. – Per šokį jos dalijosi savo gyvenimo patirtimi, charizma, tiesiog spinduliavo. Šis pasirodymas buvo tarsi savotiškas jų pareiškimas: „Nesakykit man, ką aš galiu, o ko ne.“
Ieva neabejoja, kad šis projektas turėjo naudos ne tik dalyvėms (dovanojo draugysčių, sustiprino pasitikėjimą savimi), bet ir žiūrovams. „Galbūt tai įkvėpė ne vieną žmogų susimąstyti, kad ir jis gali daryti, ką nori, neklausydamas priešingos nuomonės. Juk sulaukę tam tikro amžiaus mes staiga netampame kitais žmonėmis, todėl nereikia manyti, kad ko nors nebegalime. Stereotipai neturi mūsų riboti“, – mintimis dalijasi kūrėja.
Pasak Ievos, šis spektaklis kvietė kitaip pažvelgti ne tik į save, bet ir į aplinkinius, susimąstyti prieš klijuojant etiketes žmonėms.
Inga Nanartonytė
Straipsnis iš žurnalo „Lietuvė“